Antonimų žodyno įvadas

Pajusti gimtosios kalbos grožį, suvokti jos žodžių reikšmių tarpusavio santykių įvairovę padeda ne tok gyvoji kalba, tautosaka, gera grožinės, mokslinės, publikacinės literatūros knyga, bet ir bendrieji bei specialieji žodynai, kuriuose sukaupta bendrinės kalbos leksika ar kuri nors tos leksikos dalis.

Šiame „Antonimų žodyne" pateikiama svarbi leksikos dalis – žodžių poros turinčios priešingas reikšmes, nusakančios priešingas sąvokas, žyminčios priešingas ypatybes. Tokie žodžiai vadinami antonimais (graikų anti – priedėlis, reiškiantis priešybę, o onyma – „vardas").

Antonimai, tai yra abu priešybės nariai, turi bendrąją turinio ypatybę, kurios labai nevienodas kiekis lemia antonimų poros susidarymą. Pavyzdžiui, būdvardžių jaunas ir senas bendroji ypatybė – amžius. Atstumo ypatybę turintys žodžiai ilgas ir trumpas reiškia šios ypatybės daugumą ir mažumą (ilgas pieštukas ir trumpas pieštukas). Tie žodžiai, turintys laiko bei jo trukmės ypatybę, taip pat yra antonimai (ilga diena ir trumpa naktis). Tačiau junginiuose ilgas pieštukas ir trumpa naktis, antonimiškumo nebėra, nes jiems stinga bendrojo aiškumo pagrindo.

Gana gausūs iš būdvardžių bei iš jų padarytų prieveiksmių antonimai. Jie paprastai reiškia įvairias priešingos reikšmės ypatybes (greitas – lėtas, linksmas – liūdnas, raitas – pėsčias; brangiai – pigiai, tiesiai – kreivai ir pan.).

Antonomiškumas būdingas ir kitoms kalbos dalims, t. y. veiksmažodžiams (be priešdėlių ir su jais). Pavyzdžiui: greitėti – lėtėti, jungti – skirti, skystėti – tirštėti; pagreitėti – sulėtėti, sujungti – išskirti ir pan.) Priešingas reikšmes turi ir vienas kitas įvardis (šis, šitas – anas, visas – joks, visi – niekas ir pan.).

Dažni antonimai, kurie reiškia laiką bei jo trukmę (pradžia – pabaiga, rytas – vakaras, vasara – žiema, visada – niekada ir pan.), padėtį (atviras – uždaras), formą (tiesė – kreivė), kiekį (daug – mažai), jausmus (meilė – neapykanta, mylėti – neapkęsti), charakterį (cholerikas flegmatikas) ir kt.

Antonimai neretai reiškia  vietą (frontas – užfrontė, išorė – vidus, viršus – apačia, ant – po) ar kryptį (artinti – tolinti, kelti – leisti, šiaurė – pietūs, traukti – stumti). Ypač akivaizdžiai kryptį nusako priešdėliniai veiksmažodžiai ir iš jų padaryti veiksmažodiniai daiktavardžiai (atvažiuoti – išvažiuoti, įdėti – išimti, įeiti – išeiti, atvažiavimas – išvažiavimas, įėjimas – išėjimas).

Terminija labai dažnai formuojasi antonimų pagrindu. Pavyzdžiui, žemdirbystei būdingi antonomai sėja – pjūtis, derlius – nederlius, geografijai – ištaka – žiotys, kalnas – lyguma, medicinai – gerybinis – piktybinis, ūminis – lėtinis, teisei – advokatas – prokuroras, ieškovas – atsakovas, ekonomikai – pajamos – išlaidos, paklausa – pasiūla, sportui – baltieji – juodieji, startas – finišas ir kt.

Įtakos turi ir išorinės bei kultūrinės aktualijos. Pavyzdžiui, krikščionybei būdingos antonimų poros – dvasia „psichinė žmogaus jega kaip veiksmo akstinas" ir kūnas „mirtingas žmogaus organizmas", abelis „doro žmogaus simbolis" ir kainas „veidmainio, išdaviko simbolis".

Analizuojant antonimiją, svarbu vengti atsitiktinių ar specialių priešybių. Atrenkant tokias priešybes turi įtakos tai, kas kalbos vartotojų laikoma įsigalėjusia norma.

Priešybę paprastai lemia žodžių šaknies reikšmė, pvz.: karštas – šaltas; geras – blogas. Pirmąja pora nusakomos temperatūros kokybės kraštinės ribos. Bet kita antonimų pora – drungnas – vėsus, rodo šių ribų suartėjimą.

Antrosios poros geras – blogas suartėjimą reiškia prie tų žodžių pridedamas priešdėlis ne-. Antonimas blogas su priešdėliu ne-, t. y. neblogas, suartėja su antonimu geras. Ir atvirkščiai – antonomas geras su priešdėliu ne-, t. y. negeras, suartėja su blogas. Tai atrodytų taip: geras, neblogas ǁ negeras, blogas.

Antonimai yra ir sudurtiniai žodžiai (dūriniai) paprastai turintys priešingų reikšmių dėmenis, pvz.: aukštupys – žemupys, makrokosmosas – mikrokosmosas, vidurdienis – vidurnaktis, šiltakraujis – šaltakraujas ir kt.

Neretai antonimų pora susilieja ir sudaro sudurtinį žodį (būdvardį, daiktavardį, prieveiksmį), išlaikantį savitą jam būdingą vidinę priešybę, pvz.: baltjuodis, mirštgyvis, saldkartis, tragikomiškas, šviesotamsa, vištgaidis, dienąnakt. Kartais iš tokių antonimų samplaikų susidaro savarankiškos reikšmės žodis, pvz., daugmaž, maždaug „beveik, apytikriai"; iš žūt būt atsirado žūtbūt „neatsižvelgiant į nieką" ir kt.

Kai prireikia nusakyti priešingas reikšmes, būtinos šios sąlygos:

1) reguliarusis kontekstas: abu antonimų poros nariai vartojami viename sakinyje arba gretimuose sakiniuose. Taip išryškėja jų priešybė, pvz.: mažas – senas (Ką išmoksi mažas, neužmirši senas Srd.); vasara – žiema (Vasaros prakaitas žiemą šildo flk.);

2) pastovūs leksiniai ryšiai: abu antonimų poros nariai vartojami su tos pačios leksinė – semantinės grupės žodžiais, pvz.: linksmas – liūdnas (Juo linksmesnės būna jaunos dienos, juo liūdnesnis turi būti senatvės metas Krv.); rytas – vakaras (Rytais jis anksti pakyla, vakarais tuoj gula Jabl.).

Priešybės požiūriu antonimai esti tikrieji, pvz.: protingas – kvailas (Geriau paklausyti protingo žmogaus barimo nekaip kvailo pagyrimo Lbv.); geras – blogas (Geram artojui ir blogas arklas gerai aria, blogam ir geras nekaip Ds.).

Be tikrųjų antonimų, kalboje dažni ir kontekstiniai, arba situaciniai, antonimai. Tikrųjų antonimų bendroji turinio ypatybė akivaizdi, o kontekstinių ši ypatybė nėra aiški, antrinė. Čia priešybės santykiauja simboliškai. Priešingas reikšmes kontekstiniai antonimai įgyja tik rišliame kontekste, pvz.: rąstas – krislas „didumo, stambumo simbolis" – „mažumo, smulkumo simbolis" (Savo aky ir rąsto nemato, o kito ir krislą pamatys Sv.); vilkas – avis „jegos, žiaurumo simbolis" – „silpnumo, nuolankumo simbolis" (Nebenoriu, kaip tu sakei, būti vilku ir ganyti avis Saj.).

Kalboje nemažai leksemų, kurios skiriasi nuo tradicinių antonimų. Tai vadinamieji konversyvai (konversija lot. conversio – „pakeitimas, pakitimas").

Konsersyvus sudaro tam tikros antoniminių žodžių reikšmės, pavartotos sakinyje, kuriame aptariamas dviejų subjektų santykis su konkrečiu objektu. Pavyzdžiui, antonimų pora parduoti – pirkti nurodo šių veiksmų vykdytojų santykį su atitinkamu daiktu. Jį perleidžiančio, t.y. parduodančio subjekto požiūriu atliekamas pardavimo veiksmas, o jį įgyjančio subjekto požiūriu – pirkimas (Ūkininkas pardavė kaimynui telyčią ‖ Kaimynas pirko iš ūkininko telyčią). Tokio pat pobūdžio tiesioginius veiksmus rodo ir tokios antonimų poros: duoti – imti, klausti – atsakyti, pasiūlyti – priimti ir kt.

Objekto santykis su subjektais gali būti ir abstraktus. Bet ir šiuo atveju galima tam tikra išeitis, pvz.: (Sesuo jaunesnė už brolį ‖ Brolis vyresnis už seserį). Santykinis objektas čia bus aukštesniojo laipsnio būdvardis, reiškiantis amžių.

Tarp subjektų, susijusių antoniminiais veiksmais, gali ir nebūti tiesioginio ryšio. Tada tokių antonimų konversyvumas nėra toks ryškus, pvz.: pamesti – rasti.

Šis įdomus antonimų reiškimosi atvėjis galėtų būti perspektyvi nagrinėjimo sritis. Pradėjo puldinėti ir šen, ir ten ieškodamas pagalbos Kudir.

Antonimai kalboje siejasi jungimo (konjukcijos) būdu. Šios priešybės tipas sudaromas dažniausiai su jungtuku ir (bei), pvz.: Dažnai kalbame apie kalbos gyvenimą, apie gyvas ir mirusias kalbas, nors gerai visi žinome, kad kalba nėra gyva būtybė Sal. Esmi kaip versmė iš kurios visada gera teka ir niekada negal išsekti Sir.

Panašiai siejasi priešybės su pasikartojančiu jungtuku ir, pvz.: Ir gyventi reikia galėti, ir mirti reikia mokėti KrvP(Krtn).

Priešybės su pasikartojančiais neigimo jungtukais nei (ne) reiškia abejingumą, neutralumą. Čia supriešinti antonimų poros nariai susilieja į vieną visumą ir yra lyg transformuotas antoniminis kontekstas su pasikartojančiu jungtuku ir, pvz.: Ne pirmoji, ne paskutinė, yra daugiau dukrelių J. Nei rytų šalies vėjas pučia, nei vakarėlių, tik iš tos šalelės, kur tėveliai guli (d.) Balč.

Gana nemažai kalboje antonimų, kur priešingos reikšmės veiksmai, reiškiniai bei ypatybės pateikiami paraleliai. Šios priešybės paprastai jungiamos pasikartojančiais jungtukais čia, jei, juo, kai, pvz.: Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas, čia kukuodama verkia, čia juokias, kvatojas Baran. Jei šaknys stiprios, paliekami ilgesni ūgliai, jei silpnos – trumpesni rš. Kai mirtis toli, ją šaukia, kai arti – ją veja Skr. Jis nesuprato, kur fizinis skausmas, kur dvasinis rš.

Kai antonimų poros narius sieja jungtukas ar (arba), išryškėja šių priešybių skyrimas (disjunkcija), pvz.: Senas ar jaunas – dūsavo palikęs vienas kaip pirštas Vien. Mūsų kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti Jabl.

Priešybėse, jungiamose pasikartojančių jungtukų ar (arba), ar (arba) labiau išryškėja antonimais reiškiamos ypatybės, veiksmai ir kt. Pavyzdžiui:

Juodvi jau ir pačios nebežinojo, ar gyvos, ar mirusios rš. Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti Bar. Ar linksma man, ar liūdna man, aš vis einu, einu, einu Myk-Put. Arba dirbk, arba tinginiauk – jam vis tas pat! Gs.

Šiai antonimų grupei priskirtinos ir tokios semantiškai artimos priešybės, jungiamos pasikartojančio jungtuko tai ir prieveiksmio tiek. Pavyzdžiui:

Nuo amžių Lietuvos kaimas keitė savo veidą tai didėdamas, tai mažėdamas, tai visiškai išnykdamas rš. Tauta ir tautinė valstybė veikia viena kitą, o toji sąveika gali būti tiek teigiama, tiek neigiama rš.

Antonimai dažnai gretinami ir kontrasto būdu. Ši konstrukcija atrodytų taip – ne (ne tik, vien), o (bet ir). Pavyzdžiui:

XX a. mes turėjome išmokti sunkią pamoką, kad įsakymas mažoms ir silpnoms tautoms nusilenkti didžiųjų ir galingųjų valiai yra  ne taikos, o karo receptas rš. Per nekontroliujamus vertinius plūs ne tik naudingi, bet ir neigiami, bendrinei kalbai žalingi reiškiniai rš.

Priešybėmis, jungiamomis prielinksnių nuo iki (ligi, lig) nusakomos dažniausiai laiko bei jo trukmės, kartais ir atstumo ribos. Pavyzdžiui:

Nuo aštuntos ryto iki dešimtos vakaro sukdavaus kaip vijurkas Vien. Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, paėmė jo drabužius ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta NT.

Tam tikrą semantinį antonimų poros santykį – supriešinimą reiškia kylančioji ir krintančioji informacija. Pavyzdžiui:

Darbuokis it amžinai gyvensiąs, elkis it rytą mirsiąs VP. Paparčio žiedas seną padaro jaunu, piktą – meiliu, vargšą – turtingu, nemylimą – mylimu  Dvyd.

Tiek šiuo atvėju, tiek ir anksčiau analizuotose antoniminiuose kontekstuose antonimų poros nariai neretai susikeičia vietomis (ypač poezijoje ir smulkiojoje tautosakoje). Pavyzdžiui:

Ant rudenio laukų juodų aš neturiu baltų žirgų Mart. Iš laimės į nelaimę vienas žingsnis, o iš nelaimės į laimę ilgas kelias LTR.

Kylančioji-krintančioji intonacija pasižymi pauze (ar pauzėmis), rodančia semantinį priešybių kontrastą (X Y). Pavyzdžiui:

Maži vaikai – tėvams džiaugsmas, dideli vaikai – širdies skausmas flk. Nebūk karštas – akis išdegsi, nebūk šaltas – dalies neteksi Lp.

Pagrindinis antoniminių kontekstų bruožas yra jų reguliarumas. Tuo bruožu pasižymi daugelis sakinių su antonimais, kurius jungia poriniai jungtukai kaitai, prieveiksmiai kadatada, kaiptaip, kiektiek, vienaipkitaip, įvardžiai kastas, kokstoks, vienaskitas. Pavyzdžiui:

Kai buvai jaunas, tai būsi ir senas flk. Kaip senieji švilpė, taip jaunieji šoko flk. Rami, išminties kupina senatvė gali būti tiek graži, kiek pilna jėgų jaunystė Krv. Kas pirma į maišą, tas paskui iš maišo flk. Koks gyvenimas, toks ir mirimas Ėr. Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina PPr.

Antoniminių kontekstų analizė paprastai pradedama nuo formos (struktūros) ir eina link semantikos. Kontekstai dažniausiai būna daugiareikšmiai, kur susipynę keli priešingų reikšmių žodžiai, kai vienu atvėju reiškiama konjunkcij, o kitu – disjunkcija. Pavyzdžiui:

Grumias dvi spalvos. Dvi pagrindinės – balta ir juoda Marcin. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas…vieną mirksnį vienas, kitą mirksnį – kitas jausmas paimdavo viršų Bor.

Didelę svarbą antonimų semantinei charakteristikai turi funkcinis – išvestinis priešybių klasifikavimas. Kitaip negu darybinis, šis klasifikavimas grindžiamas priešybių funkciniais, arba kitaip tariant „giluminiais" ryšiais. Pavyzdžiui, tokią antonimų įvairovę galima apriboti apibendrinančia antonimų pora didelis – mažas:

artimas – tolimas (kelias)

aukštas – žemas (medis)

gilus – seklus (ežeras)

ilgas – trumpas (laikas)

plonas – storas (vamzdis)

stiprus – silpnas (šaltis) ir kt.

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad čia visais atvejais galėtų būti ta pati universalioji pora – didelis – mažas, pvz.: didelis (medis) – mažas (medis); didelis (ežeras) – mažas (ežeras); didelis (šaltis) – mažas (šaltis) ir kt., nes priešybių pagrindinė funkcija ir drauge pateikiamas papildomas objekto turinio požymis išlieka.

Priešybės, nusakančios bet kokio reiškinio, laiko bei jo trukmės pradžią ir pabaigą, taip pat siejasi funkciniais ryšiais, pvz.:

aušra – sutema

aušti – temti

gimimas – mirtis

gimti – mirti

pradėti – baigti

pradžia – pabaiga

startas – finišas

startuoti – finišuoti

uvertiūra – finalas ir kt.

Antonimai, glaudžiai siedamiesi įvairiais ryšiais su atitinkamais semantinio lauko, elementais, sudaro sudėtingą leksikos priešybių sistemą ir daro didelę įtaką žodyno sandarai. Kita vertus, semantinis laukas susumuoja priešingų reikšmių leksikinius vienetus, o antonimija, nors ir veikdama semantinį lauką, pati tegali reikštis tik šiame lauke.

Savo ruožtu leksinės priešybės, besiplėtodamos ir vis tobulėdamos, susiformavo kaip įtaigi ir veiksminga žmonių bendravimo priemonė, o antonimai tapo svarbiu leksiniu reiškiniu. Nuo senų laikų kalboje gyvavęs polinkis tam tikru būdu vartoti atitinkamus žodžius ir lėmė tai, kad jie, virtę antonimais, stiliškai paįvairintų kalbą.

Ypač daug statistinės įvairovės kalbai teikia statistinės figūros, grindžiamos antonimais.

Antitezė (gr. antithesis – „priešprieša") – priešingų, bet semantiškai susijusių vaizdų gretinimas, stiprinantis loginį bei emocinį įspūdį. Antitezė, paprastai kuriama iš antonimų ar tik iš priešingų sąvokų, patikslina veikėjų charakterius, nusako svarbiausius veiksmų bei reiškinių bruožus. Pavyzdžiui:

Mažu gimė, didžiu augo  Jabl. Erdvi vartai būt įeit, bet ankšti išeit  B. Ankstyboji varnelė snapelį rakinėja, vėlyvoji – akeles Grz. Saulė kai nesikelia aukštyn, žemyn leidžiasi Krv.

Paradoksas (gr. paradoxos – „netikėtas"). Juo paprastai reiškiama nelaukta nuomonė, priešinga paplitusiems įsitikinimams, lyg prieštaraujanti logiškam mąstymui. Ši stilistinė figūra dažnai grindžiama ironija ir paprastai vartojama satyroje bei retorikoje. Ji ypač gausi smulkiojoje tautosakoje (kaip ir antitezė), gyvojoje kalboje ir grožinėje literatūroje. Pavyzdžiui:

Kas peikia – sau teikia, kas giria – kitam skiria Ps. Geriau dorai mirti nekaip nedorai gyventi flk. Geriau karti tiesa negu saldus melas Mik.

Ypač daug ekspresijos kalbai teikia oksimoronai (gr. oxymōron – „sąmojingai kvaila"). Rišliame kontekste sugretinami, atrodo, logiškai skirtingi žodžiai, sukuria naują, dažnai semantiškai neįprastą junginį, darantį netikėtumo įspūdį. Tokių lyg ir nesuderinamų žodžių gretinimo dėka daiktai, reiškiniai, ypatybės bei savybės įgauna papildomų, kalbą pagyvinančių bruožų. Oksimoroną dažniausiai sudaro būdvardis (jo funkcijas atliekantis dalyvis ar kilmininkinis daiktavardis) ir daiktavardis. Pavyzdžiui:

didis nežinomasis (Iš tikro didį darbininką K. Būgą didžiu nežinomuoju palaidojome… Sal).

jaunas senis; pagyvenęs jaunuolis (Dabartinė karta – tai jauni seniai. Jūs pagyvenęs jaunuolis Gruš.

viduržiemio kaitra (O ant širdies vis sninga – gėlės, sniegas – sninga….Kokia nežemiška viduržiemio kaitra! Braz.

Ši stilistinė figūra gali būti išplėsta iki trijų (ar net daugiau) narių. Pavyzdžiui:

Garbė už saulę, kur kas rytą teka, ir už didybę mūs mažų širdžių Braz.

Ironija (gr. eirōneia – „optimistinis nežinojimas") kalboje taip pat reiškiama antonimine forma, nors įprastos antonomų poros čia nėra. Ironiją paprastai ilistruoja logiškai nesuderinamos sąvokos, kurios suponuoja slepiamą situacijos vertintojo pranašumą, pašaipą, net gailestį, atmieštą pajuoka. Ši stilistinė figūra kalboje reiškiama palyginimais, tropais bei kitais vaizdingais posakiais, kurie kontekste įgyja reikšmes, priešingas tiesioginėms. Pavyzdžiui:

Gudrus kaip avinas, drąsus kaip kiškis PPr. Susikalba kaip žąsis su kiaule B. Su žodžiais mūrus išgriauna, su darbu smilgos nepalaužia Sim. Nuo žąsino avižų nepirksi LTR (Jz).

Kalbai daug vaizdingumo teikia ir kontekstiniai antonimai. Tokių antonimų kalboje gana apstu.

Kontekstiniai antonimai simbolizuoja tiek konkrečias, tiek abstrakčias žmoniu, daiktų ar reiškinių savybes. Tarp savęs šios savybės taip surizgusios, kad dažniausiai kontekstinių antonimų aiškinimą sunku apriboti vienu ar dviem žodžiais. Pavyzdžiui:

a) didumo, stiprumo simbolismenkumo, silpnumo simbolis (briedis – balandis; jautis – musė; žagas – magas) ir kt.

b) malonumo, patrauklumo simbolis – nemalonumo, atgrasumo simbolis (medus – pipirai; vaškas – akmuo) ir kt.

c) įkvepimo, pakilimo simbolis – kasdienybės, paprastumo simbolis (poezija – proza) ir kt.

Analizuojant kalbos priešybes į akis krinta ypač įdomus ir labai senas kalbos reiškinys – enantiosemija. Enantiosemija (vok. Enantiosemie, angl. Enantiosemy), kurios pavadinimas kilęs iš gr. enantios „priešais esantis, priešingas" + sema – „ženklas", išryškėja tik tam tikrame kontekste, kadangi be jo šio kalbos reiškinio negalima suprasti tiek struktūros, tiek semantikos požiūriu.

Enantiosemija būdinga daugeliui kalbų jau nuo antikos laikų, nors išsamiau šis reiškinys imtas nagrinėti tik XIX a. pabaigoje.

Apie lietuvių kalbos enantiosemijos reiškinį pirmas prabilo Jonas Jablonskis, kuris savo „Lietuvių kalbos gramatikoje" (1922 m.) pateikė nemažą pluoštą vertingų šio reiškinio pavyzdžių. Pavyzdžiui:

„Sakome ne visai aiškiai „duris daryk", tada, kai sakomajam aišku, kaip jo „darymas" turi pasibaigti… Jei tuodu  žodžiu pasakom, kad durys uždarytos, tada žinom, sakytojas ir sakomasis, jog durys darant reikia atidaryti".

Tai, jog lietuvių leksika iš pradžių nebuvo tiksliau diferencijuota, rodo sangrąžiniai veiksmažodžiai, nusakantys avimosi, movimosi, rengimosi ir pan. Veiksmus, pavyzdžiui auti(s), mauti(s), siaust(s), vilkti(s) ir kt.

Kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai (ypač su priešdėliu at-) taip pat enantiosemiški. Pavyzdžiui, atristi reiškia ir „ritant priartinti, atridenti". (Dėdė tuo tarpu atrito važiuojamąjį krėslą Mš.) ir „ritant pašalinti" (Ir akmenį nuog angos šulinies atrisdavo Bret.); atšokti – „šokant atsitraukti" (Ko čia atšokai kaip nuo ugnies? Ktk.) ir šuoliu ar šuoliuojant priartėti" (Atšoka atšokęs pri munęs ir sako Dr.).

Reikšmių poliarizacija ypač akivaizdi, kai veiksmažodžiai nusako temperatūros svyravimus. Pavyzdžiui, degti (Tie tavo medžiai nedega, tik smilksta Vvc.; Degamà ugnis sunku ažgestyt Ds);Veidai dega nuo šalčio Lp.); svilti (Pakura taip karštai įkūrenta, kad antausiai svilsta J.); Toki šiusmet šalčiai, kad net žandai svela .).

Kai kurie lietuvių kalbos  enantiosemiški veksmažodžiai reiškia būsenos ar veiksmo priešybę, pvz.: akti „darytis aklam, pradėti mažiau matyti" (Jau mano akys anka čystai, t.y. mažinas šviesybė J.) ir „akims atsiverti, pradėti matyti" (Kačiukai jau anka, tuo matys Kp).

Semantinė kalbos universalija, būdinga enantiosemijai, yra polisemija. Pavyzdžiui, veiksmažodis brėkšti a. reiškia „aušti, švisti" (Ė, kad jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, rasos pilnos žolynų žemyn galvos linkasta Baran.) ir „temti" ž.  (Vakaras jau pradeda brėkšti Prk). Plg. tos pačios šaknies daiktavardį brėkšma, Aukštaitijoje reiškiantį „apyaušris", o Žemaitijoje – prietema".

Surinkti ir susisteminti antonimus buvo nelengva. Didžiausią jų dalį sudarė iliustraciniai pavyzdžiai iš gyvosios kalbos, tautosakos, LKŽ I–XX tomų, lietuvių literatūros klasikų, įvairių raštų bei periodikos. Ypač vaizdinga stilistiniu požiūriu Žemaitės, Valančiaus, K. Donelaičio, A Baranausko, Vaižganto, V. Krėvės-Mickevičiaus, B. Sruogos raštų kalba. Apstu antonimų V. Mykolaičio-Putino, A. Vienuolio, J. Grušo, R. Keturakio, Just. Marcinkevičiaus, V. Mačernio, K. Sajos ir kt. kūryboje. Gražūs ir saviti antonimai rasti Šventajame Rašte ir Naujame Testamente, iš graikų kalbos verstame kun. Č. Kavaliausko. Autore dėkinga doktorantei A. Gužauskaitei, leidusiai pasinaudoti jos sukaupta NT medžiaga, A. Pribušauskaitei, atidavusiai jos studenčių surinktą ŠR kartoteką ir Leksikografijos skyriaus jaun. moksl. darbuotojai J. Viburytei, padėjusiai tvarkyti „Antonimų žodyno" tekstą.

Manoma, kad šis žodynas bus naudingas tiek antonimijos tyrėjams, tiek rašytojams bei publicistams, dėstytojams, studentams, mokytojams ir mokiniams, besidomintiems gimtosios kalbos stilistine įvairove.