Frazeologijos žodyno sandara

Frazeologizmai žodyne pateikiami lizdais. Lizdo pavadinimas sutampa su frazeologizmo pagrindiniu dėmeniu. Žodyno lizdai tvarkomi abėcėliškai. Bet patys frazeologizmai kiekviename lizde griežta abėcėlės tvarka nededami: mat daugelio frazeologinių dėmenų vieta junginyje nepastovi. Taip pat ir žodyno skaitytojui kartais gali būti neaišku, kurie dėmenys įeina į frazeologizmą, o kurie yra tik jo aplinkos žodžiai. Frazeologizmai iškeliami tam tikromis savo dėmenų formomis, kurios šio žodyno skaitytojui irgi ne visada gali būti tiksliai suprantamos. O nuo tų formų, griežtai abėcėliškai tvarkant, priklausytų frazeologizmo vieta lizde. Ieškodamas reikiamo frazeologizmo, FŽ skaitytojas turėtų atidžiai iš eilės skaitydamas stebėti kurio nors lizdo frazeologizmų dėmenų galūnes.

Tokį pasirinkimą lėmė dar ir toji aplinkybė, kad dažniausiai pasitaikantys frazeologizmų dėmenys yra kūno dalių, aplinkos daiktų, reiškinių, gyvulių ir kt. pavadinimai, t. y. daiktavardžiai. Tuo būdu nustatant pagrindinį frazeologizmo dėmenį, žiūrima, ar jame yra daiktavardžių.

Tuo atveju, kai frazeologizme nėra daiktavardžio, nuoseklumas reikalauja pagrindiniu dėmeniu laikyti kitą kurį nors vardažodį: būdvardį (nebūk mažas), subūdvardėjusį dalyvį (kaip padiegtas) ar būdvardinį prieveiksmį (geriau nereikia), skaitvardį (ant vienos atsiduoti), įvardį (kur tau). Jei frazeologizme visai nėra vardažodžio, pagrindiniu jo dėmeniu laikomas veiksmažodis (gerti prašo). O jeigu jame nėra nė veiksmažodžio, tada jau pirmas bet kurios nekaitomos kalbos dalies žodis laikomas pagrindiniu dėmeniu. Tokie iš nekaitomų kalbos dalių žodžių sudaryti frazeologizmai paprastai savo dėmenų nekaitalioja vietomis (čia dabar, dabar ir gana).

Pasitaiko, kad frazeologizmo du dėmenys priklauso tai pačiai kalbos daliai. Tuo atveju laikomasi tokių taisyklių:

1) jei frazeologizmo dėmenų išsidėstymo tvarka yra pastovi, pagrindiniu dėmeniu laikomas pirmasis dėmuo (gandro kėpiai, paukščių karalius, kojomis galvomis);

2) jei dėmenų tvarka frazeologizme nėra pastovi, pagrindiniu šio frazeologizmo dėmeniu laikomas tas, kuris pavartojamas vardininko linksniu (vyža skelia ugnį, žemė kvepia obuoliais);

3) jei frazeologizme nėra dėmens, vartojamo vardininko linksniu, pagrindiniu laikomas galininko linksnį turintis dėmuo (jautį sukti už uodegos, kuolus skaityti tvoroje);

4) jei frazeologizme nėra galininko linksnio dėmens, paprastai dėmuo be prielinksnio laikomas pagrindiniu (zuikiui ligi ausų).

Dabar skaitytojas, prisiminęs mokykloje išmoktus, bet gyvenime retai vartojamus elementarius gramatikos terminus, daug greičiau suras žodyne tai, ko jam reikia.

Būtina išsiaiškinti, kaip priskirti kokiam lizdui frazeologizmai išdėstomi tame lizde, nes daugelyje lizdų telkiasi po kelias dešimtis ir dar daugiau frazeologizmų.

Tikslingiausia frazeologizmus pateikti tuo pačiu principu, kokiu jie buvo skirstyti į lizdus, t. y. pagal kiekvieno frazeologizmo antrąjį dėmenį, bet atsižvelgiant į tai, kad su pirmuoju dėmeniu būtų tam tikri sintaksiniai ryšiai (tuo atveju, kai frazeologizmas turi daugiau kaip du dėmenis). Taigi frazeologizmo gerus nagus turėti antrasis dėmuo yra gerus, o frazeologizmo pirštai neturi akuoto antrasis dėmuo – neturi.

Jeigu frazeologinių junginių su tos pat kalbos dalies antruoju dėmeniu yra keletas ar keliolika, jie tvarkomi lizde pagal tų antrųjų dėmenų abėcėlę.

Į lizdo galą nukeliami frazeologizmai: a) prie kurių pagrindinių dėmenų yra prisišlieję jungtukai (pienas ir kraujas, nei šio nei to); b) kurių pagrindinis dėmuo vartojamas su prielinksniu – jų eilės tvarka nustatoma pagal prielinksnio abėcėlę (į kūną eiti, iš kūno bėgti, iš kūno išvaryti, ... su kūnu ir dūšia); c) lyginamieji frazeologizmai (su dėmenimis kaip, it, lyg, tartum) dedami pačiame gale su iškeliamuoju dėmeniu kaip.

Besiskiriantys vienu dėmeniu, bet tą pačią reikšmę turintys frazeologizmai pateikiami atskirais straipsniais, jie taip pat aiškinami ir iliustruojami atskirai.

Sudėtingesnės sandaros frazeologizmų pasitaiko palyginti nedaug ir jie nesunkiai pritaikomi prie čia išdėstytos sistemos. Frazeologizmų pateikimo žodyne tvarka gali atrodyti gana sudėtinga, bet perprasti ją nesunku, o perpratus galima iš kelių šimtų frazeologizmų, esančių kai kuriuose lizduose, pagal antrojo dėmens kalbos dalį greitai rasti ir norimąjį.

Žodžių pagrindinės formos (vardažodžių vardininkas, veiksmažodžių bendratis) seniai nusistovėjusios ir išmokstamos jau mokykloje. Junginius sudarančios žodžių formos priklauso nuo jų turimos ypatybės jungties, pvz., būdvardis derinamas su daiktavardžiu, veiksmažodis reikalauja tam tikro linksnio, prielinksnis vartojamas su tam tikru linksniu ir pan. Žodžiai, tapę frazeologizmų dėmenimis, išlaiko visas tas ypatybes ir žodyne pateikiami į jas atsižvelgiant (sunki kišenė, gerklę užrišti, dangaus rasa, į puspadį spirti). Bet yra frazeologinių junginių, kurie vartojami tik tam tikra forma. Tokia forma jie ir iškeliami žodyne, pvz.: devyniais kūliais, suk mataruok, linksmų plaučių. Jei frazeologizme vartojama tik trečiojo asmens veiksmažodžio forma, tai nepriešdėlinio veiksmažodžio pateikiama esamojo laiko trečio asmens forma (užkulniai dega, liežuvis kleba), o priešdėlinių veiksmažodžių – būtojo kartinio laiko trečio asmens forma (šerys pasistatė, širdis nukrito į kulnus) ir kt.

Kai kurie frazeologizmai yra vartojami tik su tam tikra kontekste esančia būtina žodžio forma. Tokio frazeologizmo straipsnyje skliausteliuose paprastu šriftu prirašomas žodis kieno, kam, kur, atstojantis tą būtinąjį žodį, pvz.:  (kieno) gyvos galvos, po (kieno) sparnu tupėti, (kam) į snapą, labai čia (kam), liepto galas (kur) ir kt.

Būtinasis žodis, rašomas prie frazeologizmo, būna ir visai sukonkretintas, būtent asmeninio ar savybinio įvardžio kuri nors forma. Tuo atveju skliausteliuose paprastu šriftu rašoma tokia forma ir pridedamas daugtaškis, reiškiantis, kad ne vien toji įvardžio forma šioje vietoje gali būti pavartota, pvz.: ką tu (jam...), kas (tau...) į kuodą, dėl (mano...) ragų ir kt.

Frazeologizmų reikšmės aiškinamos žodžiais, turinčiais tą pačią reikšmę kaip ir tie frazeologizmai. Kai tokio žodžio nėra, reikšmė aiškinama aprašomai. Reikšmės aiškinime skliausteliuose prirašomas žodis, kuris dažniausiai vartojamas su frazeologizmu, pvz.: laime jojant „sunkiai (rasti)“, gyvu garu „labai (nori)“, į pūdymus „niekus (nušnekėti)“ ir kt.

Kartais aiškinime nurodoma tik situacija, kurioje frazeologizmas pavartojamas, pvz.: karalius neteko duonos „sakoma, kai lyja ir saulė šviečia“ ir kt.

Frazeologizmų vartojimo įvairovei iliustruoti po kiekvienos reikšmės aiškinimo prirašoma iliustracinių sakinių. Iliustracijomis dažniausiai siekiama parodyti, kiek frazeologizmai paplitę tarmėse, grožinėje literatūroje bei senuosiuose raštuose. Kartais parašoma tik vietovė, žodynas ar autorius, kur rastas frazeologizmas. Ne visi frazeologizmai, užrašyti tik iš vienos kurios vietovės ar pavartoti tik vieno kurio rašytojo, pateko į šį žodyną. Bet įdėta ir tokių, kur užrašytas vien frazeologizmas ir apytikris jo reikšmės paaiškinimas. Tikėtina, kad ateityje tokia medžiaga pasipildys.

Tarmių ir senųjų raštų iliustraciniai sakiniai pateikiami bendrinės kalbos fonetika ir morfologija, tik vietomis paliekamos plačiau vartojamos morfologinės tarmybės.

Frazeologizmai, turintys du daiktavardžius (pvz.: liežuvį laikyti už dantų), dedami dviejose vietose: pirmojo daiktavardžio lizde aiškinami ir iliustruojami, o antrojo – tik su nuoroda į pirmojo daiktavardžio lizdą.