Dabartinės lietuvių kalbos žodyno įvadas

I. ŽODYNO APIMTIS

§ 1. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ yra universalus vienatomis, aiškinamasis, norminamasis, plačiausiam skaitytojų ratui skirtas bendrinės kalbos teikybos (kodifikacijos) veikalas. Jame pateiktas didelis pluoštas bendrųjų dabartinės bendrinės lietuvių kalbos žodžių, šiek tiek įdėta regioninių (tarmių), plačiau vartojamų šnekamosios kalbos, taip pat ankstesnės ir šiuolaikinės grožinės literatūros, ypač klasikų raštų, žodžių, reikalingų tekstams suprasti, mokslus einančiai jaunuomenei savo kalbai ugdyti, įvairiems funkciniams kalbos stiliams atspindėti, neretai tinkamų ir tam tikroms naujoms sąvokoms reikšti. Iš viso į beveik 50 tūkstančių žodyno straipsnių sudėta per 75 tūkstančius bendrinių žodžių. Žodyne pateikti sunorminti žodžiai, teikiamos vartosenai jų lytys, rašyba, kirčiavimas, paaiškintos svarbiausios žodžių reikšmės, glaustais pavyzdžiais parodytas tų žodžių junglumas ir vartosena, įdėtas geras pluoštas frazeologizmų.

§ 2. Žodyne stengiamasi pateikti:

1)  pagrindinę lietuvių kalbos leksiką, sudarančią kalbos branduolį ir pamatą kitų žodžių darybai; taip pat aktyviąją išvestinę leksiką;

2)  dažnesnius grožinėje literatūroje, ypač klasikų kūriniuose, publicistikoje, periodinėje spaudoje ir kitur vartojamus regioninius (tarmių) žodžius, pvz.: žemaičių – atvarslai̇̃ „vadžios“, sliñkis, -ė „tinginys“, tę́vas, -à „plonas“; vakarų aukštaičių – sausiẽnė „troškė“, sū́trauka „susitraukęs, niekam tikęs daiktas ar žmogus“; rytų aukštaičių – dangójus „drabužiai“, švóti „kalbėti, plepėti“, verdẽnė „šaltinis“; dzūkų – dudénti „kalbėti, šnekėti“, sánkertinis „rentinys“, širdai̇̃ „pyktis, barnis“ ir kt.;

3)  kai kuriuos grožinėje literatūroje ir kitur pavartojamus pasenusius žodžius ar reikšmes, pvz.: godóti „gerbti“, liaupsė̃ „garbinama daina, giesmė“, vẽtušas, -à „senas, persenęs, nukar­šęs“ ir kt.;

4) būdingesnius etnografizmus, istorizmus, t. y. žodžius, žyminčius praeities reiškinius, senuosius darbo įrankius ir namų apyvokos daiktus, senovinę žmonių buitį, jų kultūrą, tarpusavio santykius ir visuomeninę santvarką, pvz.: árklas, kalavijuõčiai, krivū̃lė, pražválgos, sprãgilas, šeštõkas „šešių grašių moneta“ ir kt.;

5)  mokslo, meno, religijos, technikos ir kitų sričių terminus, kurie dažniau pasitaiko dalykinėje ir populiarinamojoje literatūroje, spaudoje, bendrojo lavinimo mokyklos vadovėliuose, pvz.: dalmuõ, į́kainis, kri̇̀kštas, naũdmenos, paieškà, sánkloda, tapýba, verslóvė ir kt.;

6)  dažnai spaudoje ir kasdieniniame gyvenime vartojamus vadinamuosius tarptautinius žodžius, pvz.: bãzė, ci̇̀klas, doktrinà, elemeñtas, harmònija, kombáinas, receñzija, sakrameñtas, tòmas ir kt.;

7)  plačiau žinomus dabartinius ir istorinius etninius vardus – tautų bei genčių vardus, pvz.: lãtviai, gruzi̇̀nai, lénkai, prū́sai, romė́nai, rùsai, sémbai, vókiečiai ir kt., taip pat Lietuvos miestų, rajonų ir kai kurių miestelių gyventojų pavadinimus, pvz.: gargždi̇̀škis, -ė, kauni̇̀škis, -ė ir kau­niẽ­tis, -ė, rokiškiẽtis, -ė, viekšni̇̀škis ir kt.

 

Be to, į žodyną įdėta nedidelis kiekis senųjų lietuvių kalbos skolinių, įsigalėjusių bendrinėje kalboje ar neturinčių prigijusių lietuviškų atitikmenų, pvz.: anū̃kas, barsùkas, bar̃ščiai, gãtavas, -à, grỹbas, knygà, plū̃gas ir kt.

§ 3. Į žodyną nededami:

1)  siaurai vartojami ir bendrinei kalbai nereikalingi tarmių žodžiai, pvz.: drõgnė „dargana“, gi̇̀t­nara „gyvatė“, kepérsis „gabalas“ ir kt.;

2)  seniai išėję iš vartosenos senųjų raštų archaizmai, pvz.: aimus, -i „šaunus“, ankščia „skola“, brosė „teta“, dragės „mielės“, paduksis „viltis“ ir kt.;

3)  labai specialūs mokslo, meno, technikos ir kitų sričių terminai bei tik specialiojoje literatūroje vartojami tarptautiniai žodžiai, pvz.: balnagalvỹstė (med.), gaubtãgyviai (zool.), lieti̇̀klis (tech.), próžvaigždė (astr.), zoofãgas „mėsėdis“ ir kt.;

4)  reti ir nereikalingi bendrinei kalbai naujadarai, vertiniai, perdirbiniai ir svetimybės, pvz.: apystova „aplinkybė“, biusthalteris „liemenėlė“, gintra „elektra“ ir kt.;

5)  retos žodžių darybos gretimybės, reti, pasenę ar tarminiai variantai, pvz.: dabari̇̀nis, -ė, da­bã­ris, -ė, dabartinas, -a šalia įprasto dabarti̇̀nis, -ė, kãrė, karià, kãrios, kãris šalia įprasto kã­ras ir kt.;

6)  šiurkštūs vulgarizmai bei nepadorūs žodžiai;

7)  reti dūriniai, kurių reikšmė aiški iš sandų reikšmės, pvz.: baltaaũsis, -ė, devyniolikaaũkštis, mėlynkepùris ir kt.;

8)  retesni priešdėliniai veiksmažodžiai, pavyzdžiui, šalia plačiau žinomų atkblinti, įkė̃blinti, iškė̃blinti, nukė̃blinti nededami apkė̃blinti, pri(si)kė̃blinti, sukė̃blinti;

9)  reti ištiktukai, jaustukai, daugelis burtažodžių, refrenų;

10) asmenvardžiai.

Taip pat atskirais straipsniais paprastai nededami reguliarūs su dalelytiniais priešdėliais (ne-, nebe-, te-, tebe-) išvesti būdvardžiai, veiksmažodžiai ir prieveiksmiai. Vietomis jų yra pamatinių žodžių vartojimo pavyzdžiuose.

 

II. ŽODYNO SANDARA

 

§ 4. Žodžiai dedami abėcėlės tvarka.

Išdėstant žodžius abėcėlės tvarka, nedaroma skirtumo tarp ilgųjų ir trumpųjų balsių (a, ą; i, į, y; u, ų, ū), tarp plačiųjų ir siaurųjų balsių e, ę, ė, pavyzdžiui, pirma dedamas žodis ūpas, paskui upė, pirma trėkšti, paskui trempti, tręšti. Tačiau į tą skirtumą atsižvelgiama, dedant žodžius, kurie skiriasi tik tomis vienos rūšies raidėmis, pvz.: kàsti ir ką́stiligà ir lýga, lį̃sti ir lýsti, skùsti ir skų́stitrukùs ir trūkùsužmèsti ir užmę̃stivèsti ir vė́sti.

§ 5. Vietos taupymo sumetimais kai kurie išvestiniai žodžiai dedami į vieną lizdą paprastai su pamatiniu žodžiu:

1)  prie būdvardžių dedami taisyklingai iš jų padaryti prieveiksmiai su priesagomis -(i)ai-yn, abstrakčios reikšmės daiktavardžiai su priesagomis -ybė ir -umas, pvz.: aistrùs~i̇̃ (4)... ai̇̃striai prv... ~ùmas (2); siaũras, ~ (4)... ~ai̇̃ prv... ~ỹn prv... ~ýbė (1). ~ùmas (2);

2)  prie veiksmažodžių dedami taisyklingai iš jų padaryti daiktavardžiai, einantys veiksmų (su priesaga -imas ar -ymas) ir veikėjų (su priesagomis -ėjas, -a arba -tojas, -a ir -ikas, -ė) pavadinimais, pvz.: vil̃ktivel̃ka, ~o... ~ė́jas, ~ė́ja dkt. (1). ~i̇̀kas, ~i̇̀kė dkt. (2). ~i̇̀mas (2); žarstýtižar̃sto, žar̃stė... žar̃stymas (1). ~ýtojas, ~ýtoja dkt. (1).

Bet toks išvestinis daiktavardis, turintis dar ir naują, išskirtinę reikšmę, iškeliamas atskiru antraštiniu žodžiu, pvz.: kloji̇̀mas (2) trobesys javams krauti, kluonas; mókytojas-a (1) 1. kas moko, dėsto bendrojo lavinimo mokykloje. 2. kurio nors mokslo autorius, skelbėjas; válgymas (1) valgomas dalykas, valgis; vertýbė (1) vertas, brangus daiktas.

Tais pat sumetimais į vieną lizdą dedami:

1)  tautovardžių lizduose tų tautų žmogų žymintys žodžiai, pvz.: lãtviai dgs. (2)... ~is (2); nadrùviai dgs. (2)... ~is (2);

2)  kai kurių gyvūnų pavadinimų lizduose aukštesnieji zoologijos sistematikos pavadinimai, pvz.: vėžiãgyvis (1) žiaunomis kvėpuojantis nariuotakojis. ~iai dgs. (1) zool. jų klasė (Crustacea); vieversỹs (3azool. žvirblinių būrio paukštis giesmininkas. ~iai̇̃ dgs. (3azool. žvirblinių būrio šeima (Alaudidae);

3)  tos pat reikšmės ir vienodai vartojami žodžiai, turintys tik nedidelių morfologinių ar kitokių skirtumų, jeigu jie abėcėliškai eina vienas šalia kito, dedami greta viename lizde ir kartu aiškinami, pvz.: aklomi̇̀saklõm prv. aklai, nematant; añtkrantė (1), añtkrantis (1) vieta ant kranto, kranto pakraštys; baltytėláitis, ~ė (1), baltytė̃lis, ~ė (2) labai baltas ir kt.

Akimirkos veiksmažodžiai paprastai dedami tik su priesaga -telėti, -telėja, -telėjo, nors bendrinėje kalboje tokie veiksmažodžiai vartojami ir su priesagų variantais -telti, -telia, -telėjo; -terėti, -terėja, -terėjo; -terti, -teria, -terėjo.

§ 6. Sudurtiniai žodžiai, kurie bendrinėje kalboje vartojami ir su jungiamuoju balsiu, ir be jo, dažniausiai pateikiami su suskliausta tą balsį žyminčia raide, pvz.: balt(a)plaũkis, ~ė (2), vien(a)rañkis (2).

Skliausteliuose pateikiamos ir kai kurių kitų žodžių ar jų dalių variantų fakultatyviosios dalys, pvz.: kar̃tkartėm(is)kontr(a)-.

§ 7. Vienodai tariami, bet visai kitos reikšmės žodžiai (homonimai) arba vienodai rašomi, bet nevienodai tariami žodžiai (homografai) pateikiami atskirais antraštiniais žodžiais su skaitmenimi, žyminčiu eilės numerį, priekyje, pvz.:

gė̃ris (2) gerumas         1 káltas (1) įrankis skylėms kalti                        1 šalià prv. netoli, greta

gė̃ris (2) gėrimas           2 kal̃tas (4) nusižengęs, nusikaltęs          2 šalià prl. (su kilm.)

§ 8. Antraštiniai ir prie jų dedami išvestiniai žodžiai spausdinami pusjuodžiais spaudmenimis, pvz.: bė́gti~a, ~o... ~i̇̀mas (= bėgimas). Po antraštinio žodžio šviesiais spaudmenimis kursyvu duodamos jo pagrindinės formos, taip pat gramatinės, stilistinės ir kitokios pažymos. Po to eina žodžio reikšmės aiškinimas šviesiais statiniais spaudmenimis ir po dvitaškio – vartosenos pavyzdžiai, išspausdinti kursyvu. Po stogelio (∧) ar rombo (◊) ženklo dedami pastovūs žodžių junginiai spausdinami taip pat kursyvu. Vartosenos pavyzdžių ar pastoviųjų žodžių junginių aiškinimai pateikiami skliausteliuose statiniais spaudmenimis.

Nuorodiniai žodžiai rašomi išretintais spaudmenimis.

§ 9. Lizde bendroji žodžių dalis atskiriama dviem statiniais brūkšneliais (‖). Toliau tą bendrąją žodžių dalį atstoja tildė (~), prie kurios dedamos kitos, nebendros, žodžių dalys, pvz.: lai̇̃kinas (3b)... ~à tarnyba. ~ai̇̃ prv... ~ùmas (2).

Kai žodis pavyzdžiuose vartojamas antraštine forma, rašoma tik pirmoji jo raidė su tašku, pvz.: lai̇̃kinas, ~à (3b) ... L. (= laikinas) reiškinys.

§ 10. Daiktavardžių antraštine forma duodamas vardininko linksnis, pvz.: pi̇́eva, stãlas, žri̇̀klės. Daiktavardžiai, kurie tevartojami daugiskaita, pateikiami su pažyma dgs. (= daugiskaitinis), o jei jų ar tam tikros reikšmės daugiskaita tik įprastesnė už vienaskaitą, tai jie ar ta jų reikšmė pateikiama su pažymomis ppr. dgs. (= paprastai daugiskaita), pvz.: lùbos dgs.pė́dsakas... 3. ppr. dgs. labai mažas priemaišų kiekis.

§ 11. Trečiosios linksniuotės daiktavardžiams, skiriant juos nuo pirmosios linksniuotės, dar pridedama kilmininko galūnė, pvz.: apimti̇̀s~iẽsvagi̇̀s~iẽs.

Antrosios linksniuotės tarptautiniams daiktavardžiams, kurių vardininkas antrame nuo galo skiemenyje turi balsį e ar o, pridedama vienaskaitos kilmininko forma su tuo balsiu, norint akivaizdžiau parodyti, kaip jie kirčiuojami ir koks to skiemens balsis, pvz.: bibliotekà, ~èkos (2), kolonà~ònos (2).

Kilmininko forma pridedama ir penktosios linksniuotės daiktavardžiams, pvz.: akm, ~eñsses, ~eñs.

Sudaiktavardėjusiems įvardžiuotiniams būdvardžiams ir subūdvardėjusiems ar sudaiktavardėjusiems įvardžiuotiniams dalyviams pridedamas kilmininkas ar ir galininkas, rodantis kirčio vietą bei priegaidę, pvz.: jaunóji, ~õsiosjáunąjąmiegamàsismiẽgamojobaigiamàsis, ~óji, bai̇̃giamąjį.

Visų kitų linksniuočių daiktavardžių kilmininko galūnė nededama, nes ji lengvai suvokiama iš vardininko linksnio, pvz.: stãlas, -o, svẽčias, -io, pei̇̃lis, -io, arklỹs, -io, rankà, -os, gėlė̃, -ė̃s, marti̇̀, -čiõs, sūnùs, -aũs, vai̇̃sius, -iaus.

§ 12. Giminė žymima tik trečiosios ir penktosios linksniuotės daiktavardžių, nes jų vardininko galūnė giminės nerodo. Visų kitų linksniuočių daiktavardžių giminė aiški iš jų vardininko galūnės: vyriškoji giminė baigiasi galūnėmis -as, -ias, -is, -ys, -us, -ius (stalas, svečias, peilis, arklys, sūnus, vaisius), moteriškoji giminė – -a, -ia, -ė, -i (galva, galia, pelė, marti). Išimčių atvejais giminė nurodoma, pvz.: dė̃dė v. (= vyriškosios giminės), mulà v. musulmonų dvasininkas. Daiktavardžių bendroji giminė (jų abiejų giminių forma yra sutapusi) visada pažymima, pvz.: nakti̇̀balda b. (= bendrosios giminės), padáuža b. Jei kurio nors žodžio, pavartoto kita reikšme, giminė kinta, tai ji prie tos reikšmės ir pažymima, pvz., bar̃škalas (3b1. medinis varpelis... 3. b. plepys.

Vienos giminės daiktavardžiams kalbos dalis nežymima. Bet daiktavardžiams, turintiems ir vyriškąją, ir moteriškąją giminę, kad nesimaišytų su būdvardžiais, kalbos dalis pažymima, pvz.: darbiniñkas~ė dkt. (= daiktavardis), siuvė́jas, ~a dkt., 2 vien(a)diẽnis, ~ė dkt. kas sulig ta diena gyvena, nesirūpina rytojumi.

 

§ 13. Prieveiksmiais virtusios izoliuotos linksnių ir kitokios formos pateikiamos atskirais antraštiniais žodžiais, pvz.: anksti̇̀ prv.pirmà prv.týčiom(is) prv. Prieveiksmio týčiom(is) galas -is yra suskliaustas. Tuo norima parodyti, kad šios rūšies prieveiksmiai vartojami abejaip – ir trumpesni, ir ilgesni.

 

§ 14. Būdvardžių, skaitvardžių ir įvardžių antraštine forma iškeliamas vyriškosios giminės vardininko linksnis ir greta kursyvu pateikiama moteriškosios giminės galūnė (jei tie žodžiai ją turi), pvz.: gẽrasvi̇́enaski̇̀tas.

Būdvardžiams kalbos dalis nežymima, nes ją rodo dvi duodamos galūnės. Jei būdvardis kalboje paprastai vartojamas tik viena kuria gimine, tai jis pateikiamas tik su viena galūne, nurodoma kalbos dalis ir giminė, pvz., nėščià bdv. m. (= būdvardis, moteriškosios giminės).

 

§ 15. Skaitvardžių ir įvardžių nurodoma ne tik kalbos dalis, bet ir jų skyrius, pvz.: pi̇̀rmas~à klnt. sktv. (= kelintinis skaitvardis), kàs ne kàs nežym. įv. (= nežymimasis įvardis).

§ 16. Būdvardžių, skaitvardžių ir įvardžių bevardė giminė (gẽra, gražù, vi̇́ena, añtra, ki̇̃ta) lizde neišskiriama, o duodama kartais tik vartosenos pavyzdžiuose. Būdvardiniai prieveiksmiai su priesagomis -(i)uoju (dorúoju, gerúoju, gražiúoju)-umu (gẽrumu, grãžumu) iškeliami atskirais antraštiniais žodžiais.

 

§ 17. Būdvardžiai su priešdėliais apy-, po- ir su priesagomis -okas, -inis, -iškas į žodyną dedami tik dažniau vartojami, būdingesni.

 

§ 18. Mažybiniai ir maloniniai žodžiai, taip pat įvardžiuotinės žodžių formos ir aukštesnysis bei aukščiausiasis būdvardžių laipsniai skyrium antraštiniais žodžiais paprastai nededami, o tik kartais duodami iliustracijoje. Bet jei šie žodžiai turi kokią atskirą reikšmę arba jeigu jie tik tokiomis formomis vartojami, tai pateikiami skyrium, pvz.: bernẽlis (2) malon. jaunas, nevedęs vyras; jaunàsis, jáunojo dkt. jaunikis; pentẽlė (2) geležėlė, ant kurios plakamas dalgis; vyrèsnis (4) turintis daugiau metų.

 

§ 19. Veiksmažodžių antraštine forma eina bendratis, po kurios pateikiamos ir kitos dvi pagrindinės formos – esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiųjų asmenų formos, pvz.: áugti~a, ~omokė́timóka, ~joū́bauti~auja, ~avožaliúoti~iúoja, ~iãvo.

 

§ 20. Veiksmažodžių galininkiškumas (tranzityvumas) ar negalininkiškumas (intranzityvumas) nežymimas. Iš dalies tai rodo patys vartojimo pavyzdžiai. Veiksmažodžių beasmeniškumas taip pat nenurodomas.

 

§ 21. Priešdėliniai veiksmažodžiai, – vis tiek, ar jie turi skirtingą nuo pamatinio (nepriešdėlinio) veiksmažodžio reikšmę, ar neturi, – pateikiami skyrium antraštiniais žodžiais. Kiekvienas jų aiškinamas ir paprastai iliustruojamas vartojimo pavyzdžiais. Dar žr. § 3.

 

§ 22. Sangrąžiniai veiksmažodžiai, kurių leksinė reikšmė sutampa su atitinkamo nesangrąžinio veiksmažodžio leksine reikšme ir kurie tesiskiria nuo nesangrąžinių veiksmažodžių gramatine reikšme, t. y. terodo veiksmo kryptį į patį veikėją, težymi jo sau pačiam taikomą ar tarpusavio veiksmą, skyrium antraštiniais žodžiais nekeliami, o pateikiami prie nesangrąžinių formų po statinių brūkšnių (‖) ir pažymos sngr., pvz.: grãžinti~a, ~o daryti gražų, gražesnį, puošti: G. darželį.  sngr.: Naujais drabužiais ~asi.

Bet jei sangrąžinis veiksmažodis kitokia forma paprastai nevartojamas (pvz., juoktis) arba skiriasi kuria nors leksine reikšme nuo nesangrąžinio veiksmažodžio (pvz.: blę̃stibleñdžia, bleñdė berti miltų ar kitko, plakti, maišyti; blę̃stisbleñdžiasi, bleñdėsi niauktis, blaustis), tai jis pateikiamas atskiru antraštiniu žodžiu.

 

§ 23. Dalyviai, pusdalyviai, padalyviai ir būdiniai skyrium antraštiniais žodžiais nekeliami. Jie kartais pateikiami veiksmažodžių vartosenos pavyzdžiuose.

Tačiau subūdvardėję ar sudaiktavardėję dalyviai, suprieveiksmėję padalyviai pateikiami skyrium antraštiniais žodžiais, pvz.: netikė́tas~a (1) nelauktas, staigus; suprañtamas (3b) lengvas suprasti, suvokiamas; vedamàsisvẽdamojo dkt. įžanginis laikraščio ar žurnalo straipsnis; netrùkus prv. greitu laiku, tuojau.

 

§ 24. Žodyne pateikiami prieveiksmiai žymimi pažyma prv., prielinksniai – prl., jungtukai – jng., jaustukai – jst., ištiktukai – išt., dalelytės – dll. Prielinksnių visada nurodomi linksniai, su kuriais jie vartojami.

Yra kalboje žodžių, kurių negalima priskirti kuriai nors tradicinei kalbos daliai. Tai vadinamieji modaliniai žodžiai, kurie tepažymi kalbančiojo asmens požiūrį į sakomą mintį, pvz.: matyt, rodos, tikriausiai, žinoma ir kt. Žodyne jie turi pažymą modal.

 

III. ŽODŽIŲ REIKŠMIŲ AIŠKINIMAS

§ 25. Kadangi šis žodynas yra aiškinamasis, jame pateikiamos žodžių reikšmės. Jei žodis turi ne vieną reikšmę, tai jos numeruojamos arabiškais skaitmenimis.

Žodžio reikšmes dedant ir išdėstant, laikomasi tam tikrų principų:

1)  Dedamos tik aiškios ir žinomos bendrinėje kalboje žodžio reikšmės. Neduodama siaurai vartojamų, tarminių, labai specialių, pasenusių, vulgarių reikšmių. Vengiama per didelio reikšmių smulkinimo ir individualių žodžio pavartojimo atvejų. Kurios ne kurios tipinės žodžio reikšmės net suglaudžiamos į vieną vietą, pvz., gérvuogė (1) bot. laukinis dygliuotas erškėtinių šeimos vaiskrūmis, vedantis į avietę panašius tamsiai mėlynus, raudonus arba juodus rūgščius vaisius (Rubus); jo uoga.

2)  Reikšmių atspalviai skyrium nededami, bet pateikiami aiškinime po kabliataškio arba vartosenos pavyzdyje, pvz.: garbė̃ (4) visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus; šlovė, geras vardas; bal̃sas (4) 1. kalbos padargų, gyvūno gerklų ar instrumento išduodamas garsas: Pažįstu jį iš ~o... Neturi ~o (negali gerai dainuoti).

3)  Visai nutolusių reikšmių žodžiai laikomi homonimais ir pateikiami atskirais numeruotais straipsniais (žr. § 6).

4)  Be tiesioginių žodžio reikšmių, skiriamos perkeltinės reikšmės, pvz., alkū́nė (1) 1. dilbio ir žasto sąnarys... 4. prk. (= perkeltine reikšme) vingis, užsisukimas.

Jei perkeltine reikšme pavartotas kuris nors žodis tik tam tikrame sakinyje ar kontekste, o iš tikrųjų susiformavusios perkeltinės reikšmės nesudaro, tai tas sakinys paliekamas prie tiesioginės reikšmės su pažyma prk., pvz., griáučiai dgs. (1) 1. gyvūno kaulų ir kremzlių (ar į juos panašių darinių) visuma, skeletas: Mamuto g.  prk.: Iš jo liko vieni g. (labai sulyso).

5)  Žodžio reikšmes stengtasi dėstyti šia tvarka: pirmiausia pateikiamos plačiausiai žinomos, toliau eina retesnės, senesnės ir specialesnės reikšmės, pvz., kúopa (1) 1. kar. dalinys, susidedantis iš keleto būrių. 2. būrys, pulkas, krūva: K. vaikų. 3. istor. kaimo sueiga.

 

§ 26. Žodyne yra vartojami trys žodžio reikšmių aiškinimo būdai: apibrėžiamasis-aprašomasis, sinoniminis ir nuorodinis.

Pagrindinis žodžio reikšmių aiškinimo būdas yra apibrėžiamasis-aprašomasis aiškinimas. Juo trumpai nurodomi būdingieji daiktų, reiškinių, sąvokų požymiai, nesiekiant enciklopedinio tikslumo ar detalumo. Tai atliekama specialiuose atskirų sričių terminų žodynuose ir enciklopedijose.

Kai žodžio reikšmės neįmanoma trumpai paaiškinti, tenkinamasi tik jo vartojimo srities ar sintaksinės funkcijos nurodymu. Taip dažnai yra aiškinami prielinksniai, jungtukai, dalelytės, ištiktukai, pvz., dė̃l prl. (su kilm.1. žymint priežastį: Dė̃l šalčio neisiu2. žymint tikslą: Kovoti dė̃l laisvės3. žymint nuolaidą: Dė̃l manęs gali eiti4. paryškinant sakinio mintį: Dė̃l gražumo ji graži.

Darinių aiškinime dažnai vartojami tie žodžiai, iš kurių jie padaryti ir kurie tiksliau žodyne paaiškinti, pvz.: balt(a)žiẽdis, ~ė (2) kuris su baltais žiedais; garbanóti~ja~jo 1. daryti garbanas. 2. darytis garbanoms; griežtė́ti~ja, ~jo darytis griežtam, griežtesniam.

 

§ 27. Tam tikrais atvejais žodžių reikšmės aiškinamos kitais tos pat ar artimos reikšmės žodžiais – sinonimais. Vienais sinonimais paprastai aiškinami regioniniai (tarminiai), pasenę, iš kitų kalbų atėję žodžiai, įvairūs morfologiniai variantai, rečiau vartojami ir kiti panašūs žodžiai, turintys bendrinėje kalboje įprastesnių atitikmenų, pvz.: absùrdas (1) beprasmybė, nesąmonė, kvailystė; apgei̇̃bti~sta, ~o šnek. nusilpti, apalpti; drỹžti~ta, ~o tarm. plyšti, trintis, dėvėtis, nešiotis.

Be to, sinonimai vartojami ir kaip pagalbinė aiškinamoji priemonė apibrėžiamajam-aprašomajam aiškinimui. Šiuo atveju sinonimai pateikiami po aprašomojo aiškinimo dažniausiai už kablelio, pvz., sietuvà (3b) gili upės ar ežero vieta, duburys.

 

§ 28. Kaip pagalbinė aiškinimo priemonė vartojami ir labiau semantiškai nutolę žodžiai, pabrėžiantys atskirus prasminius aiškinamojo žodžio požymius, pvz., klùptiklum̃pa, ~o... 2. klysti, apsirikti; užsikirsti: Sakė eilėraštį ~damasTu ~ai̇̃ kalbėdamas.

Žodžio reikšmei atskleisti kartais vartojamas priešingos reikšmės žodis – antonimas. Tuo atveju po aprašomojo aiškinimo dedamas kabliataškis, rašoma prš. (= priešybė) ir po to išretintais spaudmenimis pateikiamas priešingos reikšmės žodis, pvz., brangùs~i̇̃ (3) 1. turintis didelę vertę, daug kainuojantis; prš. pigus 1. Visoms aiškinamojo žodžio reikšmėms būdingas antonimas rašomas prieš reikšmių aiškinimus, pvz., platùs, ~i̇̃ (4) prš. siauras.

 

§ 29. Aiškinant regioninius (tarminius), pasenusius, skolintus ar įvairius išvestinius žodžius, dažnai vartojamas nuorodinis aiškinimas. Tokiu atveju žodžio reikšmė ne aiškinama, o tiesiog nurodoma į tokią pat kito žodžio reikšmę ar parodoma, iš kokio žodžio jis padarytas. Šiam reikalui vartojami tam tikri sutrumpinimai ir ženklai.

Sutrumpinimu žr. (= žiūrėk) nukreipiami siauriau vartojami, regioniniai (tarminiai), senstelėję, skolinti bei kitokie panašūs žodžiai ar darybos variantai į bendrinėje kalboje plačiau vartojamus žodžius, pvz.: ašvà (2) psn. žr. kumelė; griaudùs~i̇̃ (4) žr. graudus; kóvarnis (1) žr. kovas 1; pù­­te­lis (1) žem. žr. putinas.

Po sutrumpinimo žr. pateikiami žodžiai rašomi išretintais spaudmenimis. Po jų pridėtas skaitmuo rodo, kuria reikšme reikia žodį suprasti, pvz., pãdis (2) žem. žr. padėlys 4 (vadinasi, padis turi tik ketvirtą padėlio reikšmę). Jei nurodytas žodis yra keliareikšmis, bet neturi kurios nors vienos ar kitos reikšmės pažymėjimo, jį reikia suprasti visomis reikšmėmis, pvz., 2 báldyti~o, ~ė žr. baltinti (vadinasi, 2 baldyti turi visas žodžio baltinti reikšmes).

 

§ 30. Sutrumpinimas plg. (= palygink) vartojamas, norint susieti du gramatinius ar leksinius variantus, neteikiant pirmybės nė vienam iš jų, pvz., šlem̃šti~čia, ~tė plg. šlamšti.

 

§ 31. Strėlės ženklas (→) vartojamas:

1)  nurodant išvestinius būdvardžius su priesagomis -inis, -iškas į tuos pamatinius žodžius, iš kurių jie yra padaryti, kai jie kitaip neaiškinami, pvz.: egli̇̀nis (2) → eglė; vai̇̃kiškas~a (1) → vaikas 3;

2)  pateikiant išvestinius veiksmažodinius daiktavardžius su priesaga -imas ar -ymas atskirais ant­raštiniais žodžiais, kai jie turi kokią nors konkrečią išskirtinę reikšmę; tuo atveju jų pirmoji reikšmė strėlės ženklu susiejama su tuo žodžiu, iš kurio jie padaryti, pvz.: ari̇̀mas (2) 1. → 1 arti (veiksmas). 2. suartas laukas; pažymė́jimas (1) 1. → pažymėti (veiksmas). 2. dokumentas, kuriuo patvirtinama jo turėtojo asmenybė, kurios nors teisės ar teisiniai duomenys; válgymas (1) 1. → valgyti (veiksmas). 2. valgomas dalykas, valgis;

3)  nukreipiant sangrąžinius veiksmažodžius į nesangrąžinius, kai jų pirmoji reikšmė tėra gramatinė, pvz., pasibėgióti~ja, ~jo 1. → pabėgioti. 2. pasilakstyti (apie gyvulius).

§ 32. Dažniniai, priežastiniai, parūpinamieji, mažybiniai ir įstangos kartotiniai veiksmažodžiai paprastai neaiškinami, o tik pažymomis džn., prž., prp., mžb., įst. nurodomi į tuos veiksmažodžius, iš kurių jie yra kilę, pvz.: bū́bauti~auja, ~avo įst. baubti; di̇̀rbdinti, ~a~o prp. dirbti 2; dir­bi­nė́ti~ja, ~jo 1. džn. mžb. dirbti 1; pū́dyti, ~o, ~ė prž. pūti; vadinė́ti~ja, ~jo džn. vadinti 2.

 

§ 33. Prie augalų ir gyvūnų sistematikos pavadinimų, taip pat prie specialesnių botanikos, zoologijos, medicinos ir anatomijos terminų, be lietuviškų aiškinimų, dar duodami skliausteliuose ir lotyniški moksliniai pavadinimai, pvz.: néndrė (1) bot. varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu (Phragmites); vė́jaraupiai dgs. (1) med. virusinė užkrečiama vaikų liga, pasireiškianti vandeningomis odos pūslelėmis (varicella).

Cheminių elementų ir matavimo vienetų aiškinimo gale skliausteliuose pateikiamas tarptautinis ar lietuviškas sutrumpinimas (kai įprasta, ir abu), pvz.: ãlavas (3b) baltas arba pilkas geležies sunkumo metalas, vartojamas litavimui, bronzos ir babito lydiniams (Sn); 1 ãras (2) ploto matas, lygus 100 m² (a); valandà (3b1. dvidešimt ketvirtoji paros dalis, 60 min. laiko tarpas (val., h).

 

IV. ILIUSTRACIJA IR FRAZEOLOGIJA

 

§ 34. Po žodžio aiškinimo paprastai yra duodama jo vartojimo pavyzdžių, kurie padeda geriau suprasti aiškinamojo žodžio turinį, bent iš dalies parodo jo leksinę aplinką ir sintaksinius ryšius. Tie pavyzdžiai paprastai yra trumpos frazės, dažniausiai vartojami ar vaizdingi žodžių junginiai, paimti iš raštų, liaudies šnekamosios kalbos ir tautosakos. Jei tiems pavyzdžiams ar jų atskiriems žodžiams reikia dar savo paaiškinimo, tai tas paaiškinimas duodamas tuoj pat po jų skliausteliuose. Pavyzdžiai dažniausiai pateikiami be jų šaltinio nurodymo, išimtis paprastai daroma tautosakai.

§ 35. Žodyne pateikiama nemažai pastovių žodžių junginių – frazeologizmų ir šiaip įvairių sudėtinių pavadinimų. Jų skiriamos dvi rūšys:

1)  Sudėtiniai terminai ar šiaip įvairūs sudėtiniai pavadinimai, kurių reikšmė nepriklauso arba tik iš dalies priklauso nuo juos sudarančių dėmenų reikšmės, pvz.: jūrų adata (zool. pailga šarvuota šiltų jūrų žuvis, Syngnathus), laumės juosta (vaivorykštė), trūkstamieji veiksmažodžiai (turintys ne visas formas).

Šios rūšies žodžių junginiai dedami po visų žodžio reikšmių už stogelio ženklo (∧) ir skliausteliuose paaiškinami.

2)  Semantiškai nedalijami, idiominiai žodžių junginiai, t. y. tokie vaizdingi žodžių junginiai, kurių reikšmė nesutampa su juos sudarančių žodžių reikšme, dedami už rombo ženklo (◊), pvz.: devynios galybės (labai daug), nagus krimstis (po laiko gailėtis), palaida bala (netvarka) ir kt.

Už rombo dedami ir idiomoms artimi pastovūs, vaizdingi, metaforiniai žodžių junginiai, kurie savo reikšme siejasi su juos sudarančių žodžių reikšme, pvz.: akis išpūsti (imti įdėmiai žiūrėti; labai nustebti), akis pražiūrėti (labai laukti), į akis šokti (priekabių ieškoti).

§ 36. Žodis, kuriuo pakeičiamas žodžių junginio dėmuo be didesnės įtakos bendrai junginio reikšmei, rašomas skliausteliuose, pvz., į širdį kristi (įkristi, pulti, įpulti) (patikti).

Žodžių junginiai paprastai pateikiami be vartojimo pavyzdžių. Straipsnyje visi tokie pastovūs junginiai išdėstomi abėcėlės tvarka.

 

V. STILISTINIS ŽODŽIŲ APIBŪDINIMAS

 

§ 37. Prie žodžių, kuriems reikia stilistinio apibūdinimo, dedamos specialios pažymos. Jei pažyma apima visas žodžio reikšmes, tai ji dedama prieš pirmosios reikšmės skaitmenį, o jei apima tik vieną kurią reikšmę, tai dedama tik po tos reikšmės skaitmens.

§ 38. Stilistiškai apibūdinti žodžiams vartojamos šios pažymos: 

d. – liaudies dainų frazė, sakinys, žodis;

euf. – eufemizmas, žodis ar posakis, vartojamas pakaitalu šiurkščiam, vulgariam žodžiui ar posakiui;

fam. – familiariai vartojamas žodis ar posakis;

iron. – ironijos, pašiepimo atspalvį turintis žodis ar posakis;

juok. – pajuokiamas ar juokaujamas žodis;

knyg. – tik iš knygų žinomas, dirbtinis žodis;

malon. – maloninį atspalvį turintis žodis;

menk. – menkinamąjį atspalvį turintis žodis;

niek. – niekinamai vartojamas žodis ar posakis;

poez. – poezijoje tevartojamas žodis;

psn. – pasenęs, beveik nevartojamas ar retai bendrinėje kalboje vartojamas žodis ar jo reikšmė. Šia pažyma kartais žymimi ir žodžiai, reiškiantys pasenusias sąvokas ar reiškinius, išėjusius iš apyvokos daiktus;

šnek. – šnekamosios kalbos žodis;

tts. – tautosakos žodis ar posakis (priežodis, patarlė);

vulg. – vulgarus, storžieviškas žodis.

§ 39. Pažymos aukšt. – aukštaičių, dz. – dzūkų, ryt. – rytų aukštaičių, vak. – vakarų aukštaičių, žem. – žemaičių rodo, kad žodis, jo reikšmė ar posakis vartojamas šiose tarmėse, bendrinėje tų žmonių bei jų krašto išeivių kalboje ir grožinėje literatūroje.

Jei kuriam nors tokiam žodžiui sunku nurodyti kurią vieną tarmę, tai jis žymimas bendra pažyma tarm. – tarminis.

§ 40. Mokslo, meno, religijos, technikos ir kitų sričių terminai išskiriami tam tikromis pažymomis, rodančiomis tų terminų vartojimo sritį, pvz.: agr. – agronomija, bot. – botanika, fiz. – fizika, relig. – religija, zool. – zoologija ir kt.

§ 41. Visos stilistinio žodžių apibūdinimo ir jų vartojimo srities pažymos aiškinamos sutrumpinimų sąraše.

 

VI. ŽODŽIŲ KIRČIAVIMAS

§ 42. Visi antraštiniai žodžiai ir prie jų duodamos formos yra kirčiuojami. Vartosenos pavyzdžiuose ir frazeologijoje kirčiuojamas tik antraštinis žodis. Jei po tildės pateikiama žodžio dalis turi kitą kirtį kaip bendroji žodžio dalis, esanti prieš statinius brūkšnius, tai bendrosios žodžio dalies kirčio reikia nepaisyti, pvz.: naũjas (4) (skaityk: naujà)... ~ùmas (2) (skaityk: naujùmas). Kai bendroji žodžio dalis antraštiniame žodyje esti be kirčio, o vartosenos sakinyje tas pats žodis, paimtas kitu linksniu, gauna kirtį toje bendrojoje žodžio dalyje, paprastai rašoma visa tokio žodžio forma, pvz., pajuokà (3b) pajuokimas, patyčios: ... Padarė kopėčias tik pãjuokai.

Po daiktavardžių, būdvardžių ir kitų linksniuojamų žodžių skliausteliuose dedami skaitmenys (1, 2, 3, 3a, 3b, 34a, 34b, 35b, 36b, 4) rodo kirčiuotes.

Pirmosios (1) kirčiuotės dviskiemeniai žodžiai šaknyje turi tvirtapradę priegaidę ir visuose linksniuose pastovų kirtį. Daugiaskiemeniai pirmosios kirčiuotės žodžiai taip pat turi pastovų kirtį visuose linksniuose. Tas pastovus kirtis gali būti antrame skiemenyje iš galo, ir tokių kirčiuotų skiemenų priegaidė visada esti tvirtapradė (atólas, beržýnas); gali būti taip pat trečiame, ketvirtame ar tolesniame skiemenyje iš galo, ir tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapradžiai, tvirtagaliai arba trumpi (atódrėkis, pãsaka, gi̇̀rininkas). Pvz.:

 

Vienaskaita

V.  výras brólis várna tóšis beržýnas pãsaka
K. výro brólio várnos tóšies beržýno pãsakos
N. výrui bróliui várnai tóšiai beržýnui pãsakai
G. výrą brólį várną tóšį beržýną pãsaką
Įn. výru bróliu várna tóšimi beržýnu pãsaka
Vt. výre brólyje várnoje tóšyje beržýne pãsakoje
Š. výre bróli várna tóšie beržýne pãsaka

                                                               

 

 
                    
              
 
 

Daugiskaita

V., Š. výrai bróliai várnos tóšys beržýnai pãsakos
K. výrų brólių várnų tóšių beržýnų pãsakų
N. výrams bróliams várnoms tóšims beržýnams pãsakoms
G. výrus brólius várnas tóšis beržýnus pãsakas
Įn. výrais bróliais várnomis tóšimis beržýnais pãsakomis
Vt. výruose bróliuose várnose tóšyse beržýnuose
pãsakose

 

 

 

 

 

Plg. dar: káulas, vė́jas, pántis, žvi̇̀rblis, bóba, gélda, néndrė, séilė, ántis, krósnis, siuvė́jas, -a, mókymas, añtausis, ši̇̀lbaravykis, šónkaulis, ãdata, padáuža, tė́viškė, geróvė, põperius, mė́nuo, gali̇̀ngas, -a, káimiškas, -a, šakótas, -a, penkiólika, šešióliktas, -a ir kt. – visi pirmosios (1) kirčiuotės.

 

Antrosios (2) kirčiuotės dviskiemeniai žodžiai šaknyje turi tvirtagalę priegaidę arba trumpą kirčiuotą balsį, o daugiaskiemeniai žodžiai tokią pat priegaidę arba tokį pat balsį turi priešpaskutiniame skiemenyje. Visi šios kirčiuotės žodžiai daugiskaitos kilmininke visados kirtį turi priešpaskutiniame skiemenyje, o galininke – galūnėje. Pvz.:

 

Vienaskaita

V.  rãštas rankà bi̇̀tė skai̇̃čius mokyklà medi̇̀nis, -ė
K. rãšto rañkos bi̇̀tės skai̇̃čiaus mokỹklos medi̇̀nio, -ės
N. rãštui rañkai bi̇̀tei skai̇̃čiui mokỹklai medi̇̀niam, -ei
G. rãštą rañką bi̇̀tę skai̇̃čių mokỹklą medi̇̀nį, -ę
Įn. raštù rankà bitè skai̇̃čiumi mokyklà mediniù, -è
Vt. raštè rañkoje bi̇̀tėje skai̇̃čiuje mokỹkloje medi̇̀niame, -ėje
Š. rãšte rañka bi̇̀te skai̇̃čiau mokỹkla medi̇̀ni, -e

 

 

 

 

 

Daugiskaita

V., Š. rãštai rañkos bi̇̀tės skai̇̃čiai mokỹklos medi̇̀niai, -ės
K. rãštų rañkų bi̇̀čių skai̇̃čių mokỹklų medi̇̀nių, -ių
N. rãštams rañkoms bi̇̀tėms skai̇̃čiams mokỹkloms medi̇̀niams, -ėms
G. raštùs rankàs bitès skaičiùs mokyklàs mediniùs, -ès
Įn. rãštais rañkomis bi̇̀tėmis skai̇̃čiais mokỹklomis medi̇̀niais, -ėmis
Vt. rãštuose rañkose bi̇̀tėse skai̇̃čiuose   mokỹklose
medi̇̀niuose, -ėse

 

 

 

 

 

Plg. dar: pir̃štas, bùtas, išei̇̃vis, -ė, ki̇̀škis, šal̃tis, dvasià, druskà, valià, ẽglė, žemdirbỹstė, žẽmė, tur̃gus, rãčius, sõdžius, akmeni̇̃nis, -ė, bevai̇̃sis, -ė, didgal̃vis, -ė ir kt. yra antrosios (2) kirčiuotės.

 

Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemeniai žodžiai turi šaknyje tvirtapradę priegaidę, bet kirtį nepastovų. Šios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį skiemenį, turintį tvirtapradę priegaidę (devyni̇̃, devýnis). Trečiosios kirčiuotės žodžiai daugiskaitos kilmininke visados turi kirtį galūnėje, o galininke – priešpaskutiniame skiemenyje. Pvz.:

 

Vienaskaita

V.  kálnas arklỹs  galvà širdi̇̀s sūnùs báltas, -à
K. kálno  árklio   galvõs   širdiẽs   sūnaũs  bálto, -õs
N. kálnui árkliui gálvai ši̇̀rdžiai  sū́nui baltám, báltai
G. kálną árklį gálvą  ši̇̀rdį  sū́nų  báltą, -ą
Įn. kálnu  árkliu gálva širdimi̇̀ sūnimi̇̀ báltu, -a
Vt. kalnè arklyjè galvojè  širdyjè sūnujè baltamè, -ojè
Š. kálne arklỹ gálva širdiẽ sūnaũ báltas, -à

 

 

 

 

 

Daugiskaita

V., Š. kalnai̇̃ arkliai̇̃ gálvos š i̇̀rdys sū́nūs balti̇̀ , báltos
K. kalnų̃ arklių̃ galvų̃ širdžių̃ sūnų̃ baltų̃, -ų̃
N. kalnáms arkliáms galvóms širdi̇̀ms sūnùms balti̇́ems, -óms
G. kálnus árklius gálvas ši̇̀rdis sū́nus báltus, -as
Įn. kalnai̇̃s arkliai̇̃s galvomi̇̃s širdimi̇̀s sūnumi̇̀s baltai̇̃s, -omi̇̀s
Vt. kalnuosè arkliuosè galvosè širdysè sūnuosè
baltuosè, -osè

 

 

 

 

 

Plg. dar: árklas, bérnas, ožỹs, burnà, gerklė̃, varškė̃, rūgšti̇̀s, lietùs, šáltas, -à, pi̇̀lkas, -à, prmas, -à, vi̇́enas, -à, tóks, -ià ir kt. yra trečiosios (3) kirčiuotės.

Trečiosios „a“ (3a) kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečią nuo galo skiemenį, turintį tvirtapradę priegaidę, o trečiosios „4a“ (34a) – iš galūnės į ketvirtą nuo galo skiemenį, turintį tvirtapradę priegaidę. Pvz.:

 

Vienaskaita

V.  dóbilas kosulỹs vėgėlė̃    (3a) auksakalỹs, -ė̃  (34a)
K. dóbilo kósulio vėgėlė̃s áuksakalio, -ė̃s
N. dóbilui kósuliui vė́gėlei áuksakaliui, -ei
G. dóbilą kósulį vė́gėlę áuksakalį, -ę
Įn. dóbilu kósuliu vė́gėle áuksakaliu, -e
Vt. dobilè kosulyjè vėgėlėjè auksakalyjè, -ėjè
Š. dóbile kosulỹ vė́gėle auksakalỹ, áuksakale

 

 

 

 

 

Daugiskaita

V., Š. dobilai̇̃ kosuliai̇̃ vė́gėlės auksakaliai̇̃, áuksakalės
K. dobilų̃ kosulių̃ vėgėlių̃ auksakalių̃, -ių̃
N. dobiláms kosuliáms vėgėlė́ms auksakaliáms, -ė́ms
G. dóbilus kósulius vė́gėles áuksakalius, -es
Įn. dobilai̇̃s kosuliai̇̃s vėgėlėmi̇̃s auksakaliai̇̃s, -ėmi̇̃s
Vt. dobiluosè kosuliuosè vėgėlėsè auksakaliuosè, -ėsè

 

 

 

 

 

Plg. dar: ą́žuolas, áudeklas, gyvulỹs, mokinỹs, -ė̃, dovanà, lygumà, voverė̃, obeli̇̀s, bulviakasỹs, -ė̃, gal­va­žu­dỹs, -ė̃, jaunavedỹs, -ė̃, aštuoneri̇̀, aštúonerios ir kt. yra trečiosios „a“ ar „4a“ (3a ar 34a) kirčiuotės.

Trečiosios „b“ (3b) kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečią nuo galo skiemenį, turintį tvirtagalę priegaidę arba trumpą balsį, o trečiosios „4b“ (34b) – iš galūnės į ketvirtą nuo galo skiemenį, turintį tvirtagalę priegaidę arba trumpą balsį. Pvz.:

 

Vienaskaita

V.  kãtinas siuvinỹs kirmėlė̃  (3b) pasiuntinỹs, -ė̃ piktadarỹs, -ė̃ (34b)
K. kãtino siùvinio kirmėlė̃s pãsiuntinio, -ė̃s pi̇̀ktadario, -ė̃s
N. kãtinui siùviniui kir̃mėlei pãsiuntiniui, -ei pi̇̀ktadariui, -ei
G. kãtiną siùvinį kir̃mėlę pãsiuntinį, -ę pi̇̀ktadarį, -ę
Įn. kãtinu siùviniu kir̃mėle pãsiuntiniu, -e pi̇̀ktadariu, -e
Vt. katinè siuvinyjè kirmėlėjè pasiuntinyjè, -ėjè piktadaryjè, -ėjè
Š. kãtine siuvinỹ kir̃mėle pasiuntinỹ, pãsiuntine piktadarỹ, p  i̇̀ktadare

 

 

 

 

 

Daugiskaita

V., Š. katinai̇̃ siuviniai̇̃ kir̃mėlės pasiuntiniai̇̃, pãsiuntinės piktadariai̇̃, pi̇̀ktadarės
K. katinų̃ siuvinių̃ kirmėlių̃ pasiuntinių̃, -ių̃ piktadarių̃, -ių̃
N. katináms siuviniáms kirmėlė́ms pasiuntiniáms, -ė́ms piktadariáms, -ė́ms
G. kãtinus siùvinius kir̃mėles pãsiuntinius, -es pi̇̀ktadarius, -es
Įn. katinai̇̃s siuviniai̇̃s kirmėlėmi̇̃s pasiuntiniai̇̃s, -ėmi̇̃s piktadariai̇̃s, -ėmi̇̀s
Vt. katinuosè siuviniuosè kirmėlėsè pasiuntiniuosè, -ėsè piktadariuosè, -ėsè

 

 

 

 

 

Plg. dar: ápmaudas, ãšutas, pabaigà, vilkenà, apačià, vyturỹs, pasėlỹs, skritulỹs, šulinỹs, giminė̃, gelumbė̃, atminti̇̀s, akmuõ, sesuõ, keturi̇̀, kẽturios, šešeri̇̀, šẽšerios ir kt. – visi trečiosios „b“ (3b) kirčiuotės. Retų trečiosios „5b“ (35b), „6b“ (36b) kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į atitinkamai penktą arba šeštą nuo galo skiemenį, turintį tvirtagalę priegaidę arba trumpą balsį, pvz.: pa­ko­mi­sijỹs – pãkomisijį (35b); pageležinkelė̃ – pãgeležinkelę (36b).

 

Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemeniai žodžiai šaknyje turi tvirtagalę priegaidę arba trumpą kirčiuotą balsį, bet kirtį nepastovų. Daugiaskiemeniai ketvirtosios kirčiuotės žodžiai turi šokinėjantį kirtį nuo galūnės į antrąjį iš galo skiemenį, turintį tvirtagalę priegaidę ar trumpą balsį. Visi šios kirčiuotės žodžiai, tiek dviskiemeniai, tiek daugiaskiemeniai, daugiskaitos kilmininke ir galininke visada turi kirtį galūnėje. Pvz.:

Vienaskaita

V.  nãmas genỹs žiemà pirti̇̀s viršùs padorùs, -i̇̀ apsukrùs, -i̇̀
K. nãmo gẽnio žiemõs pirtiẽs viršaũs padoraũs, -iõs apsukraũs, -iõs
N. nãmui gẽniui žiẽmai pir̃čiai vir̃šui padoriám, padõriai apsukriám, apsùkriai
G. nãmą gẽnį žiẽmą pir̃tį vir̃šų padõrų, -ią apsùkrų, -ią
Įn. namù geniù žiemà pirtimi̇̀ viršumi̇̀ padoriù, -ià apsukriù, -ià
Vt. namè genyjè žiemojè pirtyjè viršujè padoriamè, -iojè apsukriamè, -iojè
Š. nãme genỹ žiẽma pirtiẽ viršaũ padorùs, -i̇̀ apsukrùs, -i̇̀

 

 

 

 

 

Daugiskaita

V., Š. namai̇̃ geniai̇̃ žiẽmos pir̃tys viršai̇̃ padõrūs, -ios apsùkrūs, -ios
K. namų̃ genių̃ žiemų̃ pirčių̃ viršų̃ padorių̃, -ių̃ apsukrių̃, -ių̃
N. namáms geniáms žiemóms pirti̇̃ms viršáms padori̇́ems, padorióms apsukri̇́ems, -ióms
G. namùs geniùs žiemàs pirti̇̀s viršùs padoriùs, -iàs apsukriùs, -iàs
Įn. namai̇̃s geniai̇̃s žiemomi̇̀s pirtimi̇̀s viršai̇̃s padoriai̇̃s, -iomi̇̀s apsukriai̇̃s, -iomi̇̀s
Vt. namuosè geniuosè žiemosè pirtysè viršuosè
padoriuosè, -iosè
apsukriuosè, -iosè

 

 

 

 

 

Plg. dar: dar̃žas, li̇̀zdas, kẽlias, piršlỹs, žynỹs, dienà, dalià, žinià, garbė̃, gėlė̃, aki̇̀s, nakti̇̀s, pusni̇̀s, žąsi̇̀s, dangùs, medùs, malonùs, -i̇̀, šeši̇̀, šẽšios, ketvir̃tas, -à, anàs, -à, kažkuri̇̀s, -i̇̀ ir kt. yra ketvirtosios (4) kirčiuotės.

 

§ 43. Įvardžiuotiniai žodžiai kirčiuojami dvejopai: 1) susidarę iš pastoviai kirčiuojamų žodžių išlaiko tų žodžių kirtį bei priegaidę ir yra kirčiuojami taip pat, kaip pirmosios kirčiuotės žodžiai, pvz.: gali̇̀ngas, -a – gali̇̀ngasis, -oji, gaurúotas, -a – gaurúotasis, -oji, duobė́tas, -a – duobė́tasis, -oji, pãsakiškas, -a – pãsakiškasis, -oji, aukščiáusias, -ia – aukščiáusiasis, -ioji; 2) susidarę iš nepastoviai kirčiuojamų žodžių turi nepastovų kirtį. Jų kirtis šokinėja taip:

 

Vienaskaita

V., Š.  jaunàsis, jaunóji antràsis, antróji einamàsis, einamóji
K. jáunojo, jaunõsios añtrojo, antrõsios ei̇̃namojo, einamõsios
N. jaunájam, jáunajai antrájam, añtrajai einamájam, ei̇̃namajai
G. jáunąjį, jáunąją añtrąjį, añtrąją ei̇̃namąjį, ei̇̃namąją
Įn. jaunúoju, jauną́ja antrúoju, antrą́ja einamúoju, einamą́ja
Vt. jaunãjame, jaunõjoje antrãjame, antrõjoje einamãjame, einamõjoje

 

 

 

 

 

Daugiskaita

V., Š. jauni̇́eji, jáunosios antri̇́eji, añtrosios einami̇́eji, ei̇̃namosios
K. jaunų̃jų, jaunų̃jų antrų̃jų, antrų̃jų einamų̃jų, einamų̃jų
N. jauni̇́esiems, jaunósioms antri̇́esiems, antrósioms einami̇́esiems, einamósioms
G. jaunúosius, jauną́sias antrúosius, antrą́sias einamúosius, einamą́sias
Įn. jaunai̇̃siais, jaunõsiomis antrai̇̃sias, antrõsiomis einamai̇̃siais, einamõsiomis
Vt. jaunuõsiuose, jaunõsiose antruõsiuose, antrõsiose einamuõsiuose, einamõsiose

 

 

 

 

 

§ 44. Įvardžiuotiniai neveikiamieji esamojo laiko dalyviai, susidarę iš trečiosios asmenuotės arba ant­rinių veiksmažodžių, paprastai kirčiuojami pastoviai ir išlaiko neįvardžiuotinių dalyvių kirčio vietą bei priegaidę, pvz.: rãšomas – rãšomasis, -oji, výkdomas – výkdomasis, -oji, gyvẽnamas – gy­vẽ­na­masis, -oji.

Tačiau dabartinėje kalboje šios rūšies įvardžiuotiniai dalyviai neretai kirčiuojami ir nepastoviai. Ypač linkstama nepastoviai kirčiuoti sudaiktavardėjusius įvardžiuotinius dalyvius, pvz.: rašomàsis (darbas), valgomàsis (kambarys). Jie pateikiami žodyne kaip kirčiavimo variantai.

 

§ 45. Kirčiuojant žodžius, žodyne laikomasi dabartinėje bendrinėje kalboje įsigalėjusios kirčiavimo praktikos. Tačiau šioje srityje dar yra kiek nevienodumų ir svyravimų, reiškiama skirtingų nuomonių. Žodyne stengiamasi, kur galima, tuos kirčiavimo nevienodumus šalinti, įvairius svyravimus išlyginti, suvienodinti ir pateikti tam tikrą kirčiavimo sistemą. Bet tai padaryti ne visada įmanoma, nes kai kurie kirčiavimo dalykai dar nėra kaip reikiant nusistovėję pačioje bendrinėje kalboje.

 

§ 46. Daiktavardžiai su priesaga -ininkas kirčiuojami pagal įsigalėjusią taisyklę: padaryti iš 1-osios arba 2-osios kirčiuotės žodžių kirčiuojami šaknyje, o padaryti iš 3-iosios arba 4-osios kirčiuotės žodžių – priesagoje, pvz.: bi̇̀tininkas, -ė, ū́kininkas, -ė, bet darbiniñkas, -ė, kalbiniñkas, -ė ir kt. Iš seno čia buvo daroma išimčių, pavyzdžiui, kirčiuojama dar̃žininkas, -ė, mė̃sininkas, -ė, var̃pininkas, -ė ir kt. Dabartinėje kalboje vis labiau linkstama minėtos taisyklės nebetaikyti naujiems šios rūšies žodžiams ir daugumą jų kirčiuoti šaknyje. Į šį polinkį atsižvelgiant, šiame žodyne kirčiuojama gam̃tininkas, -ė, gė̃lininkas, -ė, krẽpšninkas, -ė, láiškininkas, -ė, mi̇̀škininkas, -ė, pi̇̀rmininkas, -ė ir kt.

 

§ 47. Daiktavardžiai su priesaga -tuvas žodyne kirčiuojami nevienodai:

1)  dažniausiai jie kirčiuojami priesagoje, pvz.: drožtùvas, lenktùvas, mestùvai, laistytùvas, šaldytù­vas ir kt.;

2)  su bendraties kirčiu palikti nuo seno taip kirčiuojami žodžiai, pvz.: dùrtuvas, galą́stuvas, pjáutuvas, šáutuvas ir kt.;

3)  vediniai, padaryti iš veiksmažodžių su kirčiuotomis priesagomis -énti, -ė́ti, -ýti, -óti, -úoti kirčiuojami dvejopai – su kirčiu priesagoje ir taip, kaip bendratyje, pvz.: purentùvas ir puréntuvas, ravė­tù­vas ir ravė́tuvas, rūšiuotùvas ir rūšiúotuvassklandytùvas ir sklandýtuvas, vagotùvas ir vagótuvas ir kt.

 

§ 48. Daiktavardžiai su priesagomis -ena, -sena, -tena, -inys, -ulys, -muo (-menys), -mena dažniausiai turi tokią pat šaknies priegaidę, kaip ir žodis, iš kurio jie padaryti, pvz.: dvė̃sė – dvė̃sena, púolė – púolena, arklỹs (árklį) – arklenà, árkleną, sniẽgas – sniẽgena; bū́ti – bū́sena, ei̇̃ti – ei̇̃sena; vélti – véltena, ùiti – ùitena; dróžė – drožinỹs, dróžinio, tráukė – traukinỹs, tráukinio, pir̃ko – pirkinỹs, pir̃kinio, márgas – margi­nỹs, márginio; kósėjo – kosulỹs, kósulio, sópa – sopulỹs, sópulio, maũdė – maudulỹs, maũdulio, gývas – gyvu­lỹs, gývulio; dė́ti – dėmuõ, dė́menį, dúoti – duomuõ, dúomenį, šáudyti – šáudmenys, drė́gti – drė́gmenys, sker̃­sas – skersmuõ, sker̃smenį; smùlkus – smùlkmena, staigùs (stai̇̃gų) – staigmenà, stai̇̃gmeną.

 

§ 49. Daiktavardžiai su priesagomis -alas, -ėlė, -esys, -(i)ava, -smas, sudaryti iš veiksmažodžių su tvirtaprade priegaide, dažniausiai gauna šaknyje tvirtagalę priegaidę, pvz.: bárška – bar̃škalas, ė́dė – ė̃da­las, gė́rė – gė̃ralas, jóvė – jõvalas (nors áugo – áugalas, páistė – páistalas); gráužė – graužėlė̃, graũžėlę, tárš­ka – tarškėlė̃, tar̃škėlę; bi̇̀lda – bildesỹs, bil̃desį, stáugia – staugesỹs, staũgesį, vi̇̀rpa – virpesỹs, vir̃pesį; gýlė – gỹliava, pýlė – pỹliava; griáusti – griaũsmas, kéikti – kei̇̀ksmas, tráukti – traũksmas.

 

§ 50. Daiktavardžiai su galūnėmis -ius, -ė, žymintys asmenis, arba su galūne -is, žymintys ypatybių pavadinimus, sudaryti iš žodžių su tvirtaprade priegaide, taip pat šaknyje gauna tvirtagalę priegaidę, pvz.: bùlvė – bul̃vius, -ė, dúona – duõnius, -ė, skýstas – skỹsčius, -tė; báltas – bal̃tis (baltumas), núo­gas – nuõgis (nuogumas), pi̇̀lkas – pil̃kis.

 

§ 51. Žodžiai su kirčiuotu priešdėliu į-, jeigu jie yra veiksmažodžiai arba būdvardžiai, kirčiuojami tvirtagališkai, o jei yra daiktavardžiai, – tvirtapradiškai, pvz.: į̃neša, į̃deda, į̃kala, į̃strižas, į̃kypas, į̃linkas, bet į́lanka, į́skaita, į́spūdis, į́taka ir kt.

 

§ 52. Sudurtiniai ar su priešdėliu be- sudaryti būdvardžiai ir daiktavardžiai su kirčiu priešpaskutiniame ilgame skiemenyje kirčiuojami tvirtagališkai, pvz.: bendradar̃bis, -ė, greitakõjis, -ė, skaistavei̇̃dis, -ė, bedar̃bis, -ė. Išimtys: begė́dis, -ė, besótis, -ė – su tvirtaprade priegaide.

Sudurtiniai daiktavardžiai, kurie anksčiau buvo teikiami kirčiuoti 34a, 34b kirčiuote (ar dar tolesniame skiemenyje), nuo trečio (knyginio) šio žodyno leidimo papildomai kirčiuojami dar ir 3a ar 3b kirčiuote, pvz.: bulviakasỹs, -ė̃ (34a, 3b), kaminkrėtỹs, -ė̃ (34b, 3a), karnagalỹs (34b, 3b), varliamušỹs, -ė̃ (34b, 3b).

 

§ 53. Būdvardžiai su priesaga -inis kirčiuojami arba priesagoje, arba tolesniame nuo galo skiemenyje:

1)  Būdvardžiai su priesaga -inis, padaryti iš žodžių, turinčių daugiskaitos kilmininke kirtį antrame nuo galo skiemenyje, yra linkę išlaikyti tų žodžių kirtį ir priegaidę, pvz.: mókslas (mókslų) – mókslinis, rankà (rañkų) – rañkinis, i̇̀ltis (i̇̀lčių) – i̇̀ltinis; senóvė (senóvių) – senóvinis, kopū̃s­tas (kopū̃stų) – kopū̃stinis (pyragas), mokyklà (mokỹklų) – mokỹklinis, piktýbė (piktýbių) – piktý­bi­nis, vestùvės (vestùvių) – vestùvinis; šakótas, -a (šakótų) – šakótinis; literatūrà (literatū̃rų) – literatū̃ri­nis ir kt. Išimtys: mẽdis (mẽdžių) – medi̇̀nis, dróbė (dróbių) – drobi̇̀nis, vãris – vari̇̀nis, sidãbras – sidabri̇̃nis ir kai kurie kiti, žymintys medžiagą, iš kurios kas padaryta, turi kirtį priesagoje -inis.

2)  Būdvardžiai su priesaga -inis, padaryti iš žodžių, turinčių daugiskaitos kilmininke kirtį gale ar trečiame, ketvirtame skiemenyje nuo galo, kirčiuojami priesagoje -inis, pvz.: nãmas (namų̃) – na­mi̇̀nis, eilė̃ (eilių̃) – eili̇̀nis, aki̇̀s (akių̃) – aki̇̀nis, saldùs (saldžių̃) – saldi̇̀nis, pi̇̀rmas (pirmų̃) – pir­mi̇̀nis, septiñtas (septintų̃) – septinti̇̀nis, di̇̀rbtas (dirbtų̃) – dirbti̇̀nis, į̃prastas (įprastų̃) – įprasti̇̀nis, į̃stri­žas (įstrižų̃) – įstriži̇̀nis, ą́žuolas (ąžuolų̃) – ąžuoli̇̀nis, vidurỹs (vidurių̃) – viduri̇̀nis, asmuõ (as­me­nų̃) – asmeni̇̀nis; mẽdžiaga (mẽdžiagų) – medžiagi̇̀nis, visúomenė (visúomenių) – visuomeni̇̀nis, res­pùblika (respùblikų) – respubliki̇̀nis, li̇̀nija (li̇̀nijų) – liniji̇̀nis, añtakis (añtakių) – antaki̇̀nis, apý­var­ta (apý­vartų) – apyvarti̇̀nis, atóstogos (atóstogų) – atostogi̇̀nis, į́skaita (į́skaitų) – įskaiti̇̀nis, núotru­pa (núotrupų) – nuotrupi̇̀nis, pójūtis (pójūčių) – pojūti̇̀nis, pri̇́ebalsis (pri̇́ebalsių) – priebalsi̇̀nis, ùžjū­ris (ùžjūrių) – užjūri̇̀nis, šešiólika – šešioliki̇̀nis ir kt. Tačiau yra išimčių, pavyzdžiui, iš seno kirčiuojama lýginis, pórinis, i̇̀šbėginis, i̇̀štekinis, są́malinis ir kt. Bet tokios išimtys pamažu nyksta.

 

Ne pagal šią taisyklę šaknyje kirčiuojami priesagos -inis būdvardžiai, padaryti iš daugiaskiemenių neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių, turinčių kirtį trečiame nuo galo skiemenyje (neskaitant priešdėlių), pvz.: gnáibytas (gnáibytų) – gnáibytinis.

Mišrios darybos žodžiai su priesaga -inis, kurie be tos priesagos nevartojami, kirčiuojami pagal antrojo sando kirtį. Kai antrojo sando pamatinio žodžio daugiskaitos kilmininkas turi kirtį antrame nuo galo skiemenyje, priesagos -inis būdvardis išlaiko to sando kirtį ir priegaidę, pvz.: mokỹklų – priešmokỹklinis, revoliùcijų – porevoliùcinis, žemýnų – tarpžemýninis. Kai antrojo sando pamatinio žodžio daugiskaitos kilmininkas kirtį turi gale arba trečiame, ketvirtame skiemenyje nuo galo, priesagos -inis būdvardis kirčiuojamas toje priesagoje, pvz.: karų̃ – prieškari̇̀nis, mirčių̃ – pomirti̇̀nis, tautų̃ – tarptauti̇̀nis, tū́kstančių – šimtatūkstanti̇̀nis ir kt.

Iš prieveiksmių padaryti priesagos -inis būdvardžiai dažniausiai kirčiuojami toje priesagoje, pvz.: atgal̃ – atgali̇̀nis, ligšiõl – ligšioli̇̀nis, nuõlat – nuolati̇̀nis, pamečiui̇̃ – pameti̇̀nis, šiañdien – šiandieni̇̀nis, tuomèt – tuometi̇̀nis, žūtbū́t – žūtbūti̇̀nis. Bet yra išimčių, pvz.: apliñk – apliñkinis, tiesióg – tiesióginis.

Priesagos -inis būdvardžiai, padaryti iš tarptautinių žodžių su priesagomis ar galu -ija, -ika, išlaiko pamatinio žodžio kirtį, jeigu tos priesagos ar galas į vedinį nepatenka, pvz.: chèmija – chèminis, de­mo­krã­ti­ja – demokrãtinis, emòcija – emòcinis; lògika – lòginis, poli̇̀tika – poli̇̀tinis, tãktika – tãktinis ir kt. Išimtis: pártija – parti̇̀nis. Žodžiai kolònija – koloniji̇̀nis, li̇̀nija – liniji̇̀nis, sèrija – serijnis; ántika – antiki̇̀nis, klã­sika – klasiki̇̀nis, mùzika – muziki̇̀nis, respùblika – respubliki̇̀nis ir kt. kirčiuojami pagal bendrąją taisyklę.

 

§ 54. Būdvardžiai su priesaga -ingas dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: audri̇̀ngas, gėdi̇̀ngas, lai­mi̇̀n­gas, sąžini̇̀ngas, taisykli̇̀ngas. Išimtys: pri̇́ešingas ir kt.

 

§ 55. Būdvardžiai su priesagomis -ėtas, -otas, -uotas paprastai kirčiuojami tose priesagose, pvz.: dulkė́tas, molė́tas, gyslótas, vilnótas, miltúotas ir kt.

 

§ 56. Priešdėlėtieji būdvardžiai su galūne -us, pvz.: apsukrùs, -i̇̀, atlašùs, -i̇̀, išsamùs, -i̇̀, nuosta­bùs, -i̇̀, nuoširdùs, -i̇̀, priekabùs, -i̇̀, sandarùs, -i̇̀ ir kt., dažniausiai kirčiuojami 4-ąja kirčiuote.

 

§ 57. Tarptautiniai žodžiai su galu ar priesagomis -antas-ancija, -antika kirčiuojami tvirtapradiškai, pvz.: leitenántas, aspirántas; toleráncija, elegáncija; semántika ir kt.

Tarptautinių žodžių tvirtapradžiai dvigarsiai ol, om, on, or žymimi kairiniu kirčio ženklu, pvz.: vòltas, bòmba, fòndas, fòrma ir kt. Tirtapradiškai kirčiuojami alė́ja, idė́ja, ci̇̀rkas, cili̇̀ndras, bùnkeris, ekskùrsija, aeronáutika, dinozáuras ir kt.; tvirtagališkai – pacieñtas, tem̃bras, tem̃pas, gei̇̃mas, apogė̃jus, atel­jė̃, kardinõlas, sekretõrius ir kt.

Tarptautiniai žodžiai, kurie baigiasi -ūras ir -yras, kirčiuojami tvirtagališkai, pvz.: trubadū̃ras, veliū̃ras; dezertỹras, turnỹras, vampỹras. Žodžiai su galu -izas, -iza, -izė, -inas turi kirčiuotą trumpą balsį, pvz.: devi̇̀zas, karni̇̀zas, siurpri̇̀zas, valizà (vali̇̀zą), eksperti̇̀zė, formali̇̀nas, sachari̇̀nas.

 

§ 58. Žodyne pateikiama kirčiavimo variantų, pasitaikančių dabartinėje bendrinėje kalboje. Šalia senojo kai kurių gyvosios kalbos žodžių kirčiavimo plinta naujas, kartais gajesnis kirčiavimas. Į pirmą vietą žodyne dedamas būdingesnis kirčiavimo variantas, atsižvelgiama taip pat į teikimo tradiciją, pvz.: áidas (3), ai̇̃das (4); audrà (4), áudra (1); gẽrumu, gerumùiki̇̀i̇̀kikoncèrtas (1), kon­cer̃­tas (2); plén­tas (1), pleñtas (2); próga (1), progà (4); tiesė̃ (4), tiẽsė (2); sąmoni̇̀ngas, -a (1), są́moningas, -a (1); sõpti, sóp­tivaiši̇̀ntiváišinti ir kt.

 

§ 59. Vartosenos pavyzdžiai paprastai kirčiuojami pagal pirmuoju dedamą antraštinio žodžio kirčiavimo variantą.

 

VII. ŽODYNO ŠALTINIAI

 

§ 60. Tiek atrenkant į žodyną dedamus žodžius, tiek juos aiškinant, naudotasi visais lietuviškais aiškinamaisiais XX a. ir XXI a. pradžioje išleistais žodynais ir lietuviškomis enciklopedijomis. Žodžių paieškoms ir atrankai svarbūs šaltiniai buvo lietuviški terminų, taip pat kai kurie verčiamieji bendrieji žodynai.

Rengiant žodyną, remtasi lietuvių kalbos mokslo darbais, kalbos praktikos leidiniais, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais. Gamtos mokslų, medicinos ir veterinarijos nomenklatūriniams pavadinimams pateikti naudotasi pamatiniais šių sričių mokslo darbais.

Žodynui suvartota taip pat daug kitų šaltinių – naujažodžiai, naujos žodžių reikšmės ir žodžių junginiai rinkti iš grožinės, mokslo, religijos, meno, technikos ir populiarinamosios literatūros, taip pat iš periodikos. Kai kuriems terminams ir kitiems žodžiams aiškinti būtinais atvejais pasitelkta kitų kalbų aiškinamųjų žodynų bei enciklopedijų.