Pavardžių šaltiniai

Lietuvių pavardės. Pavardžių kartoteka, kurios pamatu parengtas šis žodynas, pradėta sudarinėti, kaip minėta, prieš kelis dešimtmečius. Jai pradžią davė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vietinių valdžios organų suregistruotos oficialios Lietuvos gyventojų pavardės (išskyrus Vilniaus ir Klaipėdos kraštą). Šios pavardės, išrašytos iš gyventojų oficialių sąrašų, buvo nesukirčiuotos, turėjo kitų trūkumų ir klaidų. Jos neatspindėjo pavardžių vartosenos gyvojoje žmonių kalboje. Todėl netrukus buvo pradėti šios kartotekos pildymo ir tikslinimo darbai. Pildoma buvo dviem svarbiausiom kryptim – stengiamasi sudaryti kiek galima pilnesnę pavardžių kartoteką, likviduoti visas praleidimų spragas ir surinkti pavardes iš Vilniaus ir Klaipėdos krašto. Pavardžių tikslinimo darbas buvo dar sudėtingesnis – visų oficialių sąrašų pavardžių vartoseną teko patikrinti vietoje. Remiantis vietos žmonių tarimu, pavardės buvo sukirčiuotos. Pavardžių kartotekos pildymas bei tikslinimas, prasidėjęs ketvirtąjį dešimtmetį, tebesitęsia ir mūsų dienomis. Per tuos kelis dešimtmečius (buvo, žinoma, ilgesnių ar trumpesnių pertraukų) suformuotas apypilnis mūsų pavardžių rinkinys, sudaręs pakankamą bazę „Lietuvių pavardžių žodynui“ rengti.

Tais atvejais, kai esamos kartotekos nepakako, buvo ieškoma papildomų šaltinių. Tarp jų minėtini gyventojų oficialūs sąrašai, kiti pavardžių paminėjimai („Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“, bibliografinėse rodyklėse, telefono abonentų sąrašuose ir pan.). Suprantama, kad tie šaltiniai ne tokie patikimi, todėl jais remtasi tik būtiniausiais ir gana retais atvejais.

Iš to, kas pasakyta apie lietuvių pavardžių šaltinius, matyti, jog dauguma žodyne pateikiamų pavardžių yra tikslios, autentiškos, užrašytos iš gyvosios kalbos, sukirčiuotos. Tačiau pasitaikė ir tokių atvejų, kad pavardės autentiškos lyties nebuvo galima nustatyti. Dėl to į žodyną kartais teko įtraukti ir šiek tiek pavardžių iš gyventojų oficialių sąrašų ar pan. Tais atvejais, kai tai lingvistiškai buvo galima motyvuoti, iš oficialių sąrašų (beveik be išimties iš buvusio Vilniaus ir Klaipėdos krašto) imtų pavardžių, užrašytų dažniausiai ne lietuvių kalba, įmanomiausios lietuviškos lytys buvo rekonstruojamos. Pavyzdžiui, Kurschatt – *Kuršaitis. Tokios rekonstruotos lytys rašomos savo abėcėlinėje vietoje ir pažymimos žvaigždute (*).

Kitos pavardės ar apskritai asmenvardžiai. Tiriamasis objektas žodyne tėra lietuvių pavardės. Kitų kalbų asmenvardžiai jame panaudoti tik vienam tikslui – lietuvių pavardžių kilmei aiškinti. Tie šaltiniai yra įvairūs ir gana nevienodos vertės. Patikimiausi šaltiniai, be abejonės, yra moksliniai antroponimikos darbai – žodynai arba tyrinėjimai. Nors ir jų mokslinė vertė taip pat ne visada vienoda, tačiau detaliau jie čia nebeaptarinėjami. Trumpai bus apibūdinti tik tie šaltiniai, kurie yra rengti ne mokslo reikalams. Svarbiausia tai pavardžių ar asmenvardžių rodyklės, registrai, sąrašai ir pan. Šitokiais šaltiniais daugiausia teko remtis trūkstant latvių ir rusų (ar apskritai rytų slavų) kalbų antroponiminės medžiagos. Vieni jų – tai įvairių leidinių (metraščių, istorinių dokumentų, aktų ir pan.) rodyklės. Jomis naudotasi, kai lietuvių pavardžių kilmei aiškinti atitinkamų asmenvardžių moksliniuose antroponimikos darbuose nepavyko rasti. Kaip ir kitais panašiais atvejais, leidinių rodyklėse neretai pasitaiko ir klaidų, kitų įvairių trūkumų, tačiau dažnai tai yra pakankamai geri šaltiniai, kuriais moksliniuose darbuose nuolat remiamasi. Dar mažiau patikimi yra kai kurie kiti gyventojų sąrašai, sudaryti įvairiems administraciniams reikalams. Prie tokių priklauso ir žodyne panaudoti telefonų abonentų sąrašai – svarbiausia Rygos ir Maskvos miestų[1]. Jie, nors ir sudarinėjami remiantis oficialiais gyventojų asmens dokumentais, turi ir įvairių trūkumų[2] – nežinoma tokių pavardžių vartosena gyvojoje kalboje, dažnai abejonių kelia pavardės savininko tautybė, pasitaiko iškraipymų ir t. t. Dėl to šie šaltiniai žodyno rengėjų buvo traktuojami tik kaip antraeiliai, pagalbiniai, panaudoti daugiausia tada, kai trūko kitos asmenvardžių medžiagos. Antra vertus, pagal apimtį šie sąrašai kartais yra gana įspūdingi ir pralenkia net kai kuriuos didesnius asmenvardžių žodynus. Šia prasme ypač išsiskiria keturių tomų Maskvos miesto telefono abonentų sąrašas, kuris pagal apimtį (3708 didelio formato puslapiai, apie 390 aps. lankų!) yra pats didžiausias pavardžių sąrašas, turėtas po ranka rengiant „Lietuvių pavardžių žodvną“. Suprantama, kad nepasinaudot: juo (nors ir su tam tikrais rezervais) nebuvo galima. Rengiant „Lietuvių pavardžių žodyną“, labai trūko patikimesnės latvių antroponiminės medžiagos. Todėl teko ieškoti papildomų šaltinių. Iš darbe panaudotų svarbiausi yra du: I) Lauksaimnieku un citu zemes īpašnieku adresu grāmata / Red. V. Salnais un A. Maldups. – Rīgā, 1931; 2)Salnais V. un Maldups A. Latvijas ciemi (Pēc 1935 g. tautas, sējumu – mājlopi! un pirmas tirdzniecības – rūpniecības skaitīšanas materiāliem). – Rīgā, 1936. Visos šių dviejų knygų pavardės buvo išrašytos į atskiras korteles ir sudaryta latvių pavardžių (daugiausia kaimo gyventojų) kartoteka (apie 50 000 kortelių). Turint dar galvoje minėtą Rygos gyventojų telefono abonentų sąrašą (žr. 50 išnašą), susidaro solidus latvių dabartinių pavardžių rinkinys. Jis, suprantama, turi daug įvairių spragų bei trūkumų[3], bet juo, nesant geresnių, teko labai dažnai naudotis. Smulkesni papildomi kitų kalbų pavardžių ar apskritai asmenvardžių šaltiniai mažiau svarbūs, todėl čia jie ir nebeaptarinėjami. Bendresne prasme galima pasakyti, kad ir juose esama panašaus pobūdžio trūkumų, kurie buvo nurodyti kalbant apie didesnius antraeilius šaltinius. Jais žodyne remiamasi tik būtinais atvejais.

 

 


[1] Rīgas un Jūrmalas pilsētu telefona tīklu dzīvoklu telefonu abonentu saraksts.– Rīgā, 1971; Список абонентов Московской городской телефонной сети. Квартирные телефоны. – М., 1971, ч. 1, 2; М., 1972, ч. 3, 4.

 

[2] Plačiau žr. Сталтмане В. Э. Min. veik., р. 13–14.

 

[3] Ten pat.