Pavardžių žodyno sandara

l.l. Antraštinis žodis pateikiamas lietuviškos abėcėlės tvarka didžiosiomis raidėmis. Balsės e, ėir ę, i, y ir į, u, ū ir ų, a ir ąneskiriamos, tai yra pavardės, turinčios balses e, i, u, a, atitinkamai pateikiamos kartu su pavardėmis, turinčiomis balsę ė, ilgąsias balses y, ūarba nosines balses ę, į, ų, a, pvz.:

KĖVÀ, KEVALÁITIS, KĖ́VALAS, KẼVEŽA; KĖ́SAS, KESIŪ́NAS; ÝLA, ÝLAKIS, IL̃GAS, YLÌKAS, ÌLMINAS; KUDÌRKA, KŪDỸS, KÙGAUDAS.

1.2. Tais atvejais, kai pavardės skiriasi tik balsėmis e – ėarba i – y, u – ū, pirma pateikiama pavardė su e, i, u, o po to – su ė, y, ū, pvz.:

KEVALÁITIS, KĖVALÁITIS; KẼVEŽA, KĖVEŽÀ; BÙVIDAS, BÙIVYDAS; BÙTVILAS, BŪ̃TVILAS.

1.3. Antraštinis žodis pateikiamas didžiosiomis raidėmis ir tada, kai jis visiškai atitinka literatūrinės kalbos normą, ir tais atvejais, kai pateikiamosios pavardės forma yra aiškiai tarminė arba iškreipta. Po to nurodomas pavardės paplitimas bei skaičius, dedamas brūkšnys, parašoma santrumpa žr. ir kursyvu pateikiama literatūrinei vartosenai priimtinesnė lytis, pvz.:

BAERIŪ́NAS Lnkv – žr. Bajeriū́nas.

1.4. Kai yra reikalas, po literatūrinei vartosenai kuo nors kliūvančios lyties ir jos paplitimo nuorodos neretai parašoma, kad tai greičiausiai (galbūt ar pan.) iškreipta forma, dialektizmas ir kt. pastabos. Kai abejonių dėl pavardės tarmiškumo nėra, nurodoma literatūrinei vartosenai tinkamesne lytis, pvz.:

CIJŪNĖ̃IS Auk – žr. Tijūnė̃lis.

1.5. Trumpumo dėlei tam tikrų priesagų pavardės pateikiamos drauge. Vienoje vietoje duodamos ne skirtingų priesagų pavardės, o pavardės, sudarytos su tos pačios priesagos variantais, pavyzdžiui, Abramãvičius ir Abramòvičius. Žodynevienoje vietoje pateikiamos pavardės, turinčios šiuos priesagų variantus (iškraipymus, dialektizmus, grafinius dubletus ir pan.):

1) -avičius, -avičas, -avičis, -avičia, -avyčių, -ovičius, -ovičia...;

2) -evičius, -evičas, -iavičius, -iavičia...;

3) –ackas, -асkis...;

4) -iackas, -iackis, -eckas, -eckis...;

5)-ickas, -ickis...;

6) -ockas, -ockis...;

7) -auskas, -auskis, -auckas, -auckis, -iauskas, -iauskis, -iauckas, -iauckis, -iavskis, -ovskas, -ovskis...;

8) -evskas, -evskis ...;

9) -anskas, -anskis, -anckas, -anckis, -anskus ....;

10) -onskas, -onskis, -onckas, -anckis, -onskus ...;

11) -enskas, -enskis, -enckas, -enckis, -ianskas, -ianskis, -ianckas, -ianckis ...;

12) -inskas, –inskis, -inickas, -inckis, -ynskas, -ynskis, -ynckas, -ynckis ...;

13) -arskas, -arskis, -arckas, -arckis ...;

14) -orskas, -orskis, -orckas, -orckis ...;

15) -erskas, -erskis, -erekas, -erckis ...;

16) -irskas, -irskis, -irckas, -irckis ...:

17) -urskas, -urskis, -urckas, -urckis ...;

1.6. Sujungtų priesagų pãvardės žodyne pateikiamos tokia tvarka: savo abėcėlinėje vietoje DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS rašoma pavardė, turinti lietuvių kalbai įprastesnį, tradiciškesni priesagos variantą, nurodoma – tokios pavardės paplitimas, pokabliataškio kursyvu pateikiamas priesagos variantas (kaip nurodyta 1.5.) ir tą priesagos variantą turinčios pavardės paplitimas, pvz.:

ABRAMÃVIČIUS Al 7, Alv 3, Bb, Brb 7, -òvičius Klp 6, Šlu (25). Vadinasi, pavardė Abramãvičius yra aptinkama Alytaus, Alovės, Babtų ir kt. apylinkėse, o pavardė Abramòvičius – Klaipėdos ir Šilutės. Gale nurodytas bendras abiejų pavardės variantų skaičius (25). Jeigu priesagos variantas yra kirčiuotas, tai kirtis pažymimas (-òvičius).

1.7. Dvigubos pavardės paprastai rašomos su brūkšneliu tarp komponentų, pvz.:

SÃKAS-SAKẼVIČIUS Bsg.

1.8. Tais atvejais, kai žinoma, jog oficiali pavardė gyvojoje kalboje vartojama kitaip, po lokalizacijos bei dažnumo nuorodos skliaustuose parašoma gyvosios kalbos lytis, pvz.: ADOMÃVIČIUS Аkm 3, Als ..., Jsv 9 (vieną žm. vad. Adomáitis),Kbr, Pšš (žm. vad. Adomáitis)...

ABAKANŨSKIS Grnk (žm. vad. ir Bakanaũskis).

1.9. Rekonstruotos pãvardės pateikiamos dvejaip:

a) kai rekonstruota pavardės lytis nėra paliudyta gyvosios kalbos, t. y. daugiau niekur kitur toji pavardė nežinoma, ji pateikiama savo abėcėlinėje vietoje rekonstruota (pažymėta žvaigždute prieš pavardę).

Tada skliaustuose nurodomos tos raštų lytys, iš kurių yra rekonstruota antraštinė pavardė, pvz.:

*ABROKAITIS Pgg (of Abrokat).

Vadinasi, pavardės lytis *Abrokaitis yra rekonstruota iš oficialiai vartojamosios (ar vartotos) Abrokat;

b) kai pavardė būna rekonstruota, tik iš tam tikros vietos (daugiausia iš Vilniaus ir Klaipėdos krašto), o kitur Lietuvoje žinoma ir iš gyvosios kalbos, tuomet ji nurodoma (pateikiant gyvenamosios vietos santrumpą) prie gyvojoje kalboje vartojamos, tik skliaustuose dar parašoma oficiali lytis, iš kurios rekonstruojama, pvz.:

ADOMÁITIS Аkm 15, Al 3, Ar 9 ..., Еiš (of. Adomaic),Grz 11..., Klp 25(of. Adomeit) ..., Šil 3, Žž (725).

Vadinasi, nuo Eišiškių ir Klaipėdos tėra žinomos pavardė̃s Adomáitis oficialiosios lytys Adomaic bei Adomeit.

2.1. Pavardės kirčiuojamos, apskritai imant, pagal literatūrinėje kalboje įsigalėjusias taisykles. Todėl dėsningi pavardžių kirčiavimo dialektizmai (turimas galvoje iš esmės tik kirčio atitraukimas) atstatyti į literatūrinę kalbą. Antai rytų Lietuvoje pasitaikančios dviskiemenės pavardės su galūne a, tarmiškai kirčiuojamos šaknyje tvirtagališkai, pateikiamos kirčiuotos galūnėje, pvz., Laũčka atstatoma Laučkà. Tačiau tarminis tokios pavardės kirčiavimas nebenurodytas – žodyne yra tik kirčiuota literatūrinės kalbos lytis (Laučkà).

2.2. Kiti kirčiavimo įvairavimai bei dialektizmai (iš esmės tai, kas nėra kirčio atitraukimas) respektuojami. Pavyzdžiui, pavardę Butrimas vienos tarmės kirčiuoja Bùtrimas, kitos – Butri̇̀mas. Abu šie variantai žodyne pateikiami tokia tvarka: savo abėcėlinėje vietoje pirmiausia rašomas tas akcentuacinis variantas, kuris yra autentiškas, tikslesnis, patvirtintas gyvosios kalbos vartosenos. Tais atvejais, kai nėra visiškai aišku, kuriam iš dviejų ar daugiau variantų atiduotina pirmenybė, pirmiau pateikiamas tas akcentuacinis variantas, kurio kirčio vieta yra arčiau žodžio pradžios (Bùtrimas), nurodomas šio pavardės varianto paplitimas, o po kabliataškio DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS rašomas antras variantas bei nurodomas paplitimas ir t.t., pvz.:

BÙTRIMAS Jnš 3, Slč 5, Všt; BUTRÌMAS Kp, Sb 6,Vb2(17). Vadinasi, pagal kirčiavimą abu šie variantai yra lygiaverčiai (abu rašomi tuo pačiu šriftu) ir abu bemaž vienodai tinka literatūrinei vartosenai.

2.3. Jeigu vienodų pavardžių viena yra nekirčiuota, tuomet pirma pateikiamos kirčiuotos pavardės, o pojų – nekirčiuota, pvz.:

EĨGMINAS Jž, Rk...; EIGMÌNAS Tl, Žr...; EIGMINAS Kn.

2.4. Kai kirčiavimo dialektizmai nesutinka su kuria nors literatūrinio kirčiavimo norma, pavardės pateikiamos taip, kad būtų matyti, kaip turi būti kirčiuojama literatūrine kalba ir koks yra tarminis kirčiavimas. Pavyzdžiui, priesagos -auskas ir -aitis literatūrinėje kalboje kirčiuojamos tvirtapradiškai: -áuskas (Kazláuskas) ir -áitis (Giedráitis). Tačiau kai kurios tar̃mės šias priesagas kirčiuoja tvirtagališkai – -aũskas, -ai̇̃tis. Žodyne pirmiausia pateikiamos pavardės, kurių kirčiavimas nesiskiria nuo literatūrinės kalbos kirčiavimo, o po kablelio kursyvu parašoma skirtingai kirčiuojamos priesagos pavardė, pvz.:

KAZLÁUSKAS, Kazlaũskas Jrb, Kp, Pn, Sb...

GIEDRÁITIS, Giedrai̇̃tis Pln, Sd, Sv, Šmn, Všn...

Vadinasi, pãvardės Kazláuskas ir Giedráitis tarmėse gali būti kirčiuojamos ir Kazlaũskas, Giedrai̇̃tis. Tačiau literatūriniam kirčiavimui tolimesnių variantų Kazlaũskas bei Giedrai̇̃tis, drauge ir antraštinių lyčių Kazláuskas, Giedráitis, geografijos toks užrašymas neatspindės. Šitaip konstatuojamas tik pats skirtingo kirčiavimo faktas.

2.5. Jeigu tokia pavardė yra iš tų tarmių, kurios ją kirčiuoja skirtingai negu literatūrinė kalba, tuomet ji pateikiama sukirčiuota tik pagal tarmės kirčiavimą, pvz.:

ABAKANAŨSKIS Grnk.

2.6. Dalis mūsų pavardžių turi tokių bruožų, kurie lietuviškoms pavardėms nebūdingi, pavyzdžiui, kirčiuotą ir nekirčiuotą trumpą balsį o trumpą balsį e ten, kur lietuvių kalboje lauktume ilgo ir pan. Tokie trumpi balsiai žodyne kirčiuojami kairiniu kirčio ženklu, pvz.: Fèjerta, Fèdronas, Fliòteris ir t. t. Šitaip kirčiuojamos ir kai kurios priesagos, pvz., -èvskis, -òckas, -ònckas, -òrskas, -òvičius, -òvskas ir t. t.

3.1. Pavardės paplitimas nurodomas tokiu būdu: tuoj po antraštinės pavardės abėcėlės tvarka surašomos visos vietos (santrumpomis – žr. „Sutrumpinimai“), kuriose pavardė aptinkama, pvz.:

ABÌŠALA Glv 9, Kn 2. Ukm (12).

Pavardžių, turinčių genetiškai tos pačios priesagos skirtingų variantų, paplitimas nurodomas, kaip minėta, potos priesagos varianto (žr. 1.6).

4.1. Pavardės dažnumas resp. šeimų, turinčių tą ar kitą pavardę, kiekis nurodomas skaičiais.

4.2. Kai vietovėje, kurios vardo santrumpa rašoma prie pavardės, yra tik viena šeima, turinti tą pavardę, tai atskirai skaičius nebenurodomas, pvz.:

ÃBARANAS Rk.

Vadinasi, Rokiškio apylinkėse yra tik viena šeima šia pavarde.

4.3. Kai vietovėje yra daugiau kaip viena tos pačios pavardės šeima. tai po vietovės santrumpos parašomas skaičius, rodantis, kiek yra tos pavardės šeimų, pvz.:

ABÃRIUS Antz 15, Ob 3.

Taigi Antazavės apylinkėse yra 15 Abarių šeimų, o Obelių – 3.

4.4. Bendras tos pavardės šeimų skaičius parašomas skliaustuose po visų išvardytų vietovių, pvz.:

ABÃRIUS Antz 15, Ob 3 (18).

Vadinasi, Lietuvoje iš viso yra 18šeimų, pavarde Abãrius.

4.5. Kaip matyti iš pavardžių variantų (darybos, kirčiavimo ir kt.) bei pavardžių paplitimo apžvalgos (1.2. 3), po antraštinio žodžio tame pačiame lizde dar gali būti nurodyti priesagų variantai (1, 6), skirtingai kirčiuojamos lytys (2.2. 2.3) ir pan. Pavardės variantai pateikiami po antraštinės pavardės paplitimo nuorodų, bet bendras variantų skaičius nebenurodomas (per daug susidarytų skaičių). Po visų variantų lokalizacijos skliaustuose parašomas skaičius rodo viso lizdo pavardžių bei jų variantų sumą, pvz.:

ABRAMÃVIČIUS Al 7, Alv 3, Bbr, Brb 4, Brš, Brt, Btg, Btr 4...; -òvičius Klp 6, Šlu (213).

Skaičius 213 reiškia, kad Lietuvoje yra 213 šeimų, turinčių pavardę Abromãvičius arba Abramòvičius. Kiek atskirai yra Abromãvičiųir kiek Abramòvičių, nebenurodoma.

5.1. Pavardžių kilmės aiškinimą visiškai standartizuoti beveik neįmanoma, nes per daug įvairi mūsų pavardžių kilmė ir per sunku pasiekti visų pavardžių vienodą etimologijos laipsnį. Galima aptarti tik kai kuriuos bendresnius kilmės aiškinimo dalykus.

5.2. Kalbamasis pavardžių žodynas buvo sudarinėjamas, laikantis etimologinių žodynų principų. Todėl kilmės aiškinimus jame stengiamasi pateikti kiek galima glaustesnius, trumpesnius, vengiant aprašomojo pobūdžio aiškinimų bei samprotavimų.

5.3. Pavardžių priesagos pagal kilmę gali būti įvairios, tačiau dauguma jų yra arba lietuviškos, arba slaviškos. Kalbant apie pavardės kilmę, kiekvienu atveju reikėtų pasakyti, kokios kilmės (o kartais ir kokios reikšmės) yra priesaga. Šitoks paaiškinimas kartotųsi šimtus kartų ir užimtų daug vietos. Todėl, taupant vietą, dažniausių bei aiškiausių lietuviškų ir slaviškų priesagų kilmė atskirai nebeaptarinėjama.

5.4. Panašiai elgiamasi ir su priešdėliais: lietuviškų (-, į-, pa-, su-, už(u)- ir kt.) bei slaviškų (na-, pod-, za- ir kt.) priešdėlių kilmė atskirai neaiškinama.

5.5. Priesagos arba priešdėlio buvimas pavardėse, kurių daryba ne visai aiški, aptariamas atskirai.

5.6. Priesagų bei priešdėlių reikšmė paprastai neaiškinama. Išimtis daroma tik būtinais atvejais.

5.7. Sudurtinių pavardžių antrieji sandai paprastai nagrinėjami toje vietoje, kur tokios pat kilmės sandas pirmą kartą aptinkamas žodžio pradžioje (nepriklausomai nuo to, ar jis yra prieš nagrinėjamąją pavardę, ar po jos), pvz.:

MAÑTRIMAS Gr, Kl, Klm 3, Tl 9... (16). Dėl mant- plg. Daũ-mantas, Jó-mantas, Ri̇̀-mantas, Vi̇̀l-mantas... (Čia aiškinama pirmojo sando kilmė.)

Po to iš naujos eilutės rašoma:

Dėl rim- žr. Ri̇̀mantas.

5.8. Antrą kartą pasitaikančios sudurtinės pavardės sando (tiek pirmojo, tiek ir antrojo) kilmė atskirai nebenagrinėjama, o tik nurodoma vieta, kur apie tai kalbama, pvz. :

VÌLTAUTAS Lk, Šl... Sudurtinė pvd. Dėl vil- žr. Vi̇̀lmantas, dėl taut- – Táuginas.

5.9. Sudėtinių pavardžių komponentų kilmė aiškinama tik tuomet, kai tie komponentai nepasitaiko nesudėtinėse pavardėse. Pavyzdžiui, pavardės Tallàt Kelpšà pirmojo komponento Tallat kilmė aiškinama prie pavardes Tallàt Kelpšà, nes komponentas Tallàt atskirai lietuvių pavardėse nepasitaiko.

Kai sudėtinės pavardės komponentai pasitaiko nesudėtinėse pavardėse, jie priesudėtinės pavardės nenagrinėjami, o nurodoma vieta, kur apie tokio komponento kilmę kalbama, pvz.: SÃKAS-SAKẼVIČIUS Bsg – žr. Sãkas, Sakẽvičius.

5.10. Pavardės kilmės aiškinimas prasideda tuoj po lokalizacijos bei dažnumo nurodymo. Kai kilmė aiški, tai po nurodytos lokalizacijom (dažnumo) parašoma, iš ko pavardė kilusi. Jei pavardė lietuviška, tai parašomas apeliatyvas, davęs pradžią pavardei, pvz.:

LÃPĖ Skd 2, Šl 3, V 4 ... (19). Iš liet. lãpė.

Lietuviško bendrinio žodžio, iš kurio yra kilusi pavardė, reikšmė paprastai aiškinama, remiantis akademiniu „Lietuvių kalbos žodynu“ arba „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ (V., 1972). Jeigu žodis imtas iš „Lietuvių kalbos žodyno“, tai po jo reikšmės aiškinimo skliausteliuose nurodomas žodyno tomas ir puslapis. Kai žodžio šaltinis yra „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, skliausteliuose pateikiama tik jo pavadinimo santrumpa (DLKŽ), o puslapis nežymimas.

Žodžių reikšmės aiškinamos bemaž visada, išskyrus tuos (gana retus) atvejus, kai dėl žodžio reikšmės jokių abejonių nekyla (pvz.: galti, galvà ar pan.).

5.11. Kai pavardė yra nelietuviška, bet žinoma kalba, iš kurios arba per kurią ji į lietuvių kalbą atėjo, tuomet nurodoma toji kalba, pvz. :

ÃDELBERGIS Žgč. Iš vok. Adelberg.

5.12. Kai nelietuviškos pavardės šaltinis gali būti kelios kalbos, tuomet po santrumpos „plg.“ nurodomi atitinkami tų kalbų asmenvardžiai, pvz.:

ADÁMKA Ut. Plg. brus. Адамка, lenk. Adamko, rus. Адамeк.

5.13. Santrumpa „plg.“ rašoma ir tais atvejais, kai dabartinė pavardė yra nelietuviška, turi aiškių atitikmenų kitose kalbose, bet ji gali būti ne skolinta, o vėliau pakeista (dažniausiai suslavinta) iš tam tikrų lietuviškų asmenvardžių (žr. p. 29), pvz.:

ADAMÃVIČIUS Al 3, Alv, Ant..., Švnč (166). Plg. brus. Адамовіч. lenk. Adamowicz...

Taigi pavardė Adomãvičius gali būti ir skolinta, ir (bene dažniau) vietoje suslavinta iš Adomáitis, Adomė́nas, Adomónis ar pan.

5.14. Jeigu lyginimas su bendriniais arba tikriniais žodžiais yra abejotinas, tuomet po santrumpos „plg.“ skliausteliuose gali būti parašomas klaustukas: plg. (?). Vadinasi, lyginimas yra tik spėjamas.

5.15. Svetimos kilmės pavardžių dažniausiai nurodoma tik kalba, iš kurios arba per kurią pavardė į lietuvių kalbą atėjo, toliau tokia pavardė, jei nėra aiškesnio reikalo, nebeetimologizuojama.

5.16. Pavardžių, kurių tiesioginiai apeliatyviniai arba antroponiminiai atitikmenys nežinomi, kamienų (šaknų) kilmė paaiškinama vieną kartą, o prie kitų to paties kamieno (šaknies) pavardžių duodama nuoroda į tą vietą, kur yra pateiktos etimologinės pastabos, pvz.:

ABAKANAŨSKIS Grnk (žm. vad. ir Bakanaũskis). Greičiausiai slavizmas, plg. rus. Обаканъ, Обеканъ...

ABAKANÃVIČIUS Аkm 7, Klm... (16) – žr. Abakanaũskis.

5.17. Tais atvejais, kai apie pavardės kilmę apskritai nieko nežinoma, ji paliekama be jokių komentarų ir nuorodų.

A. Vanagas