Apie sisteminį žodyną

Sisteminis lietuvių kalbos žodynas / Jonas Paulauskas. – Vilnius: Mokslas, 1987, 404 p.; elektroninis variantas, 2015, ISBN 978-609-411-156-3. – lkiis.lki.lt

 

PRATARMĖ

Kalba be tautos negyvena, bet kiekvienas tautos narys palyginti nedidelę dalį kalbos žodžių tevartoja. Visus kalbos žodžius kiekvieno ta kalba kalbančiojo atžvilgiu galima skirstyti į du didelius būrius: žinomi ir nežinomi žodžiai. Nežinomieji žodžiai – tai nepažįstamus daiktus, reiškinius, ypatybes, veiksmus ir pan. nusakantys žodžiai, tai negirdėti tarminiai žodžiai, kuriais pavadinami kad ir žinomi (kitais pavadinimais) daiktai, reiškiniai ir t.t., tai terminija tų sričių, apie kurias mažai teišmanome ar visai neišmanome.

Gyvendami ir mokydamiesi nuolat susiduriame su naujais reiškiniais, tad išmokstame ir tų reiškinių pavadinimus. Kuria sritimi, daugiau domimės, tos srities reiškinių pavadinimų daugiau įsidėmime, ir atvirkščiai, kuria sritimi liaujamės domėtis, tos srities reiškinių pavadinimai pamažu blėsta sąmonėje.

Tokios įprastos visuotinės gyvenimo situacijos suformuoja padėtį, kad visus žinomuosius žodžius taip pat galima suskirstyti į dvi dideles grupes – vartojamuosius (aktyviuosius) ir suprantamuosius (pasyviuosius) žodžius.

Vartojamieji žodžiai (jų reikšmės) individo sąmonėje iškyla automatiškai kalbant ar rašant. Tuo tarpu vien suprantamųjų žodžių (jų reikšmių) individas nevartoja kalbėdamas ar rašydamas, bet išgirdęs ar paskaitęs supranta. Tarp šių dviejų grupių žodžių nėra aiškios ribos. Tik jie iš vienos grupės į kitą pereina paprastai be kokių pastangų: nuolat girdimą ar skaitomą žodį, kurį iš pradžių tik supratome, imame nejučiomis vartoti ir patys, ir atvirkščiai, seniau vartotą žodį, prireikus rečiau sakyti, imame ir primirštame. Todėl turbūt dažnam yra pasitaikę, kai reikalingas žodis sukasi ant liežuvio galo, bet jokiu būdu neįmanoma jo atsiminti. Dažniausiai tai yra žodžiai, esantys ant aktyviojo ir pasyviojo žodžių fondo ribos. Bet kartais prie tos ribos atsiduria ir gerai žinoti arba puikiai pažįstamų dalykų pavadinimai. Pavyzdžiui, kažin ar visi iškart galėtų pasakyti, kaip vadinasi rankos dalis nuo alkūnės iki peties arba jos plaštakos viršutinė dalis (žr. 6.6.1.). O kas gali būti žmogui arčiau ir geriau pažįstama už ranką?

Jeigu pašnekovas pavartojo nežinomą žodį, nesunku paprašyti jį paaiškinti. Bet daug dažniau nežinomi žodžiai randami skaitant. Šiuo atveju skaitytojams padeda žodynai, ir būtent abėcėliniai žodynai, kuriuose nesunkiai galima surasti nežinomą žodį (aišku, jei jis į tą žodyną bus patekęs). Taigi abėcėliniai žodynai yra skaitančiųjų žodynai.

Žodynai reikalingi ne tik skaitantiems, bet ir rašantiems, ypač dabar, visuotinio raštingumo sąlygomis. Juk neskaitysi abėcėlinio žodyno nuo a iki ž, norėdamas sužinoti, kaip vadinasi medinis statinės kamštis (žr. 6.10.6.). Geriau tam, kuris neieško žodžio kišenėje, norimai minčiai pasakyti jie pilasi kaip iš gausybės rago. Tačiau ir žodingiausias pasakotojas ar rašantysis negali mokėti visų reikiamų ar prireiksimų žodžių, ir jam gali tekti pažiūrėti į žodyną. Tik jau ne į abėcėlinį, o į sisteminį. Sisteminis žodynas yra rašančiųjų (ir šnekančiųjų) žodynas.

Tokia yra praktinė šio žodyno paskirtis.

Kiekvieno mokslo pradžia, jo vaikystė – atitinkamos srities reiškinių aprašinėjimas ir sisteminimas. Lietuvių kalbos leksikos tyrinėjimo pirmieji žingsniai jau nueiti: yra vienatomio „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ du leidimai (1954, 1972), artėja prie pabaigos daugiatomio „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimas. Greta lietuvių kalbos žodžių sisteminimo ir aprašymo būtina susisteminti ir jų reikšmes, pateikiant daugiau ar mažiau vieningą jų visumos vaizdą. Iki šiol žodžių reikšmės sistemintos tik epizodiškai.

Leksikos semantinė sistema yra nepaprastai sudėtingos organizacijos ir struktūros. Ji apima be galo daug elementų, kurie siejasi daugybe įvairiausių santykių, taip pat ir su nekalbiniais faktoriais – aplinka. Todėl visa sistema tiesiog sunkiai gali būti suvokiama. Visuotinos leksikos sistemos dar niekas nėra sukūręs. Gal tokios sistemos visai ir nėra. Bet juk ir kitose mokslų srityse taip pat ne iš karto atsirado tobulos sistemos. Pavyzdžiui, biologai ir chemikai ilgai įvairiausiai grupavo savo tyrinėjimo objektus, kol buvo sukurta evoliucijos teorija ir Mendelejevo lentelė. Todėl reikia tikėtis, kad ir leksikologai, sugebantys detaliai išnagrinėti atskiras leksikos sritis, ilgainiui sukurs visuotinę leksikos semantinę sistemą.

Tai mokslinė šio žodyno paskirtis.

Reikia pripažinti, kad nei praktine, nei moksline savo sritimi šis žodynas negali visiškai patenkinti reiklių vartotojų. Žodyne, vadovaujantis sisteminių žodynų tradicija, žodžių reikšmės neaiškinamos išsamiai, todėl jis tegalės būti pagalbinė priemonė prie abėcėlinių žodynų. O tyrinėjantiems leksikos dalykus visada reikės daugiau medžiagos, negu buvo galima pateikti šiame žodyne. Kiekvienam leksikologui, besigilinančiam į kurią nors atskirą leksikos sritį, tuoj paaiškės, kokia trūktina čia pateiktoji sistema.

Šis žodynas yra pirmas bandymas pateikti lietuvių kalbos leksikos reikšmes tam tikra sistema. Kaip pripažįsta ne vieno sisteminio žodyno autoriai, leksikos sisteminimas yra pareikalavęs ilgų metų darbo, vis abejojant ir perdėliojant atskirus žodžius ar jų grupes iš vieno skyriaus į kitą. Ir šio žodyno autorius tokio vargo taip pat neišvengė. Kiekvieną kartą, imdamasis tvarkyti žodyno medžiagą, pamatai vis naujų pateikimo nenuoseklumų, kuriuos būtina pašalinti. Bet jiems galo nematyti. Turbūt reikia nusibrėžti tam tikrą ribą perkilnojimams, duoti visai sistemai susigulėti, kad vėl iš naujo ją galima būtų peržiūrėti. Autorius viliasi, kad ir šioje tvarkymo stadijoje patekęs vartotojams į rankas žodynas bent kukliai atliks jam skiriamus uždavinius.

Autorius dėkingas filol. m. kand. Antanei Kučinskaitei, parinkusiai medžiagos kai kuriems Žodyno skyreliams.


Sisteminis lietuvių kalbos žodynas