Pavardžių žodyno pobūdis

Aukščiau minėtus poreikius geriausiai galėtų patenkinti visų lietuvių asmenvardžių žodynas, apimantis ne tik dabartines, bet ir istoriniuose dokumentuose esančias pavardes, senuosius asmenvardžius, dabartinius vardus ir pan. Tačiau tokiam lietuvių asmenvardžių žodynui dar neatėjo laikas. Visų pirma mažai teturime asmenvardžių, išrašytų iš istorinių dokumentų. Tiesa, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Vardyno fonduose iš metrikų, inventorių ir pan. raštų jau sukaupta apie pora šimtų tūkstančių pavardžių bei kitokių asmenvardžių, bet tai tėra tik didelio darbo pradžia. Ypač stinga senųjų dvikamienių bei vienkamienių asmenvardžių pilno rinkinio, kurio sudarymas taip pat yra didžiulė problema, nes patys pirmieji dokumentai, susiję su Lietuva, yra išblaškyti ir palyginti mažai ištyrinėti. Išsamus asmenvardžių žodynas negali išsiversti ir be vardų, tačiau šioje srityje atlikta taip pat palyginti nedaug. Pavyzdžiui, jokia respublikos mokslo įstaiga tuo tarpu neturi pilno dabartinių ir praeities lietuvių vardų rinkinio, kuris galėtų parodyti, kaip kito mūsų vardų inventorius nuo Lietuvos krikšto, t. y. praktiškai nuo pavardžių atsiradimo užuomazgų iki mūsų dienų. Čia suminėtos ir kitos aplinkybės verčia žodyno apimtį riboti. Ribas diktuoja susidariusi padėtis: Lietuvių kalbos ir literatūros institute sukaupta didelė lietuvių pavardžių kartoteka, apimanti visą respublikos teritoriją. Ši kartoteka, pradėta sudarinėti prieš keletą dešimtmečių, nuolat pildoma ir tikslinama. Vadinasi, iš esmės tai dabartinės lietuvių pavardės. Kitokios išsamios ir aiškiau apibrėžtos lietuvių antroponimų medžiagos Institutas neturi, todėl šiuo metu logiškiausia ir priimtiniausia naudotis ta medžiaga – dabartinėmis lietuvių pavardėmis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kalbamajame žodyne bus pateikta ne visiškai šių dienų, o kiek ankstesnių dešimtmečių pavardės ir jų paplitimas bei dažnumas, žodyną nutarta vadinti ne „Dabartinių lietuvių pavardžių“, o „Lietuvių pavardžių žodynu“. Toks pavadinimas rodo, kad žodynas nėra istorinis ir primygtinai neakcentuoja jo „dabartinio“ profilio. Pabrėžti žodyno nūdieniškumą netikslinga todėl, kad nuo kartotekos sudarymo iki pasirodant žodynui pavardžių inventorius ir ypač jų dažnumas bei paplitimas gali gerokai pasikeisti.
Sąvoka lietuvių pavardės pati savaime nėra visai aiški, todėl būtina bent apytiksliai apibrėžti jos turinį. Reikalas tas, kad, apribojus žodyno apimtį, iškyla įvairių klausimų, kaip antai: ar į žodyną bus dedamos pavardės tik tų žmonių, kurie save laiko arba yra laikomi lietuviais, ir nebus tų žmonių, kurie savęs lietuviais nelaiko?
O gal į žodyną bus įtrauktos visų Lietuvoje gyvenančių žmonių pavardės? Ir toliau: ar numatoma įrašyti į jį tik lietuviškas resp. baltiškas pavardes, ar ir svetimos kilmės (rusiškas, vokiškas, žydiškas ir t. t.)?
Į šiuos klausimus nelengva atsakyti, nes ir pačios sąvokos „lietuvis“, „nelietuvis“, „lietuviška“, „nelietuviška“ pavardė yra reliatyvios. Kokį griežtą, visai aiškų atskyrimo kriterijų labai sunku nustatyti, nes mūsų pavardės sudaro tokį genetinį ir darybinį margumyną, kurio kad ir labai atsargi „etninė“ stratifikacija susijusi su daugybe sunkumų ir prieštaravimų. Lietuvių pavardžių fondo sudėtingumą lėmė pavardžių susidarymo procesas ir pati Lietuvos istorija. Svarbiausia čia yra tai, kad mūsų pavardžių susidarymas nebuvo vien tik lietuvių antroponimijos sistemos natūralios raidos rezultatas. Didelis ekstralingvistinis pavardžių susidarymo impulsas buvo Lietuvos krikštas (Aukštaičių – 1387 m., Žemaičių – 1413 m.). Po krikšto lietuviams greta tautinio vardo buvo duotas kitas, krikščioniškas, nelietuviškas. Vadinasi, po krikšto lietuviai (labai schematiškai imant) pasidarė lyg ir dvivardžiai. Vienas jų vardas buvo nelietuviškas. Oficialiai krikščioniškas vardas dažniau buvo rašomas pirma negu tautinis. Kaip tik dėl to mūsų pavardės dažniau kilusios iš krikščioniškų (t. y. nelietuviškų) vardų negu iš tautinių. Vadinasi, pati pavardžių susidarymo specifika lėmė, kad mūsų pavardės nuo pat pradžių buvo dažniau nelietuviškos. Vien todėl dabar negali būti ir kalbos apie tai, kad į žodyną reikia rašyti tik genetiškai lietuviškas pavardes, nes tuomet į jį nepatektų daugiau kaip pusė mūsų pavardžių (pavyzdžiui, tokių kaip Petrónis, Jonýnas, Šimónis, Motiejū́nas, Grigaliū́nas. Jurgáitis ir t. t.). Be to, per šimtmečius į Lietuvą atsikėlė daug kitataučių, kurie ilgainiui sulietuvėjo, ir jų pavardės pasidarė gana žymi ir neabejotina mūsų pavardžių sistemos dalis. Suprantama, kad jos taip pat yra įtrauktos į pavardžių žodyną.
Pažymėtina, kad pavardžių, kilusių iš „grynų“ krikščioniškų vardų, yra palyginti nedaug (turima galvoje tokios pavardės kaip Antãnas, Ambraziẽjus, Adõmas, Aleksándras, Ignõtas ir t. t.). Dažnesnės yra pavardės iš krikščioniškų vardų, padarytos su įvairiomis priesagomis, pavyzdžiui, su priesaga -áitis, -ė́nas, -ónis, -ū́nas ir t. t.: Adomáitis, Juozė́nas, Petrónis, Morkū́nas.
Tokių pavardžių pamatiniai kamienai yra svetimos kilmės, bet pagal darybą jos yra tikros lietuviškos pavardės, nes turi minėtas lietuviškas patronimines priesagas -aitis, -ėnas, -onis, -ūnas. Tokios pavardės be jokių abejonių traukiamos į žodyną. Dedamos į jį ir tokios hibridinės pavardės, kurių kamienai yra lietuviški, bet priesagos svetimos, dažniausiai slaviškos (pvz., Butrimãvičius, Аkmantãvičius, Almináuskas ir kt.). Žodyne pateikiamos ir tokios lietuvių pavardės, kurių ir šaknys, ir priesagos (priešdėliai) yra genetiškai nelietuviškos kilmės (pvz., Petrãvičius, Ignatãvičius, Pauláuskas, Jankáuskas).
Vadinasi, pavardžių žodynas apima bemaž visas Lietuvos gyventojų pavardes. Trumpai tariant, į žodyną pateko visos lietuvių tautybės žmonių pavardės ir tokios lietuviškos ar apskritai baltiškos kilmės pavardės, kurias šiuo metu turi ir nelietuvių tautybės Lietuvos gyventojai.
Išimtį sudaro tik pavardės, kurios nei savo funkcija, nei lingvistiškai nėra įaugusios į lietuvių pavardžių sistemą. Pagal funkciją tai yra kitų tautybių žmonių, į Lietuvą atvykusių palyginti neseniai, pavardės, turinčios ribotą vartojimo sferą (išplitus svetimos kilmės pavardžių vartojimo sferai, paprastai jos adaptuojasi). Lingvistiškai žiūrint, tai yra pavardės, kurios:
1) Savo fonetika, kirčiavimu ir, svarbiausia, morfologija nėra įaugusios į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, pavardė Fedorènko į žodyną nebus įtraukta, nes: a) jos žodžio pradžios priebalsis f apskritai imant, nėra labai būdingas lietuvių kalbai (nors literatūrinėje kalboje toks priebalsis dabar yra oficialiai įteisintas); b) jos mišriojo dvigarsio en kirčiavimas graviu (èn) lietuvių literatūrinei kalbai taip pat nėra būdingas; c) vienaskaitos vardininko galūnė o lietuvių kalboje yra iš viso negalima.
2) Nėra įaugusios į lietuvių asmenvardžių sistemą ta prasme, kad iš jų nėra daroma vedinių šeimos narių (žmonos, vaikų) pavardėms sudaryti. Antai iš pavardės Fedorènko gali nebūti vedinių Fedorenkíenė, Fedorenkáitė, o žmona ir vaikai turi tą pačią, gryną vyro (tėvo) pavardę: Fedorènko.
Tai bene svarbiausi kiek aiškesni kriterijai atskirti Lietuvoje gyvenančių žmonių pavardėms, kurios nedėtos į žodyną. Tačiau ir šie kriterijai yra gana sąlygiški, nes vienos svetimtaučių pavardės palyginti greitai prisitaiko prie lietuvių kalbos sistemos, kitos adaptuojasi sunkiau; iš vienų aiškiai svetimų pavardžių imamasi daryti vedinius su lietuviškomis priesagomis, iš kitų – ne (tai priklauso, be kita ko, ir nuo grynai subjektyvių aplinkybių); svetimos pavardės rašomojoje ir šnekamojoje kalboje gali turėti skirtingą kalbinį pavidalą ir t. t. Vadinasi, tam tikro subjektyvumo, sprendžiant, ką traukti į žodyną ir ko netraukti, matyt, nebuvo galima išvengti. Bet šito per daug nereikia ir bijotis, ypač kai toks pavardžių žodynas sudarinėjamas pirmą kartą. Čia pravartu pasakyti, kad panašių sunkumų, sudarant pavardžių žodynus, yra buvę ir vokiečiams, prancūzams, čekams ir kt. tautų antroponimikams. Apie tai visai teisingai rašo O. Trubačiovas savo straipsnyje „Из материалов для этимологического словаря фамилий России“[1]. Pavardės žodyne pateikiamos literatūrine kalba. Daugeliu atvejų, be abejonės, labai praverstų ir tarminės pavardžių lytys, tačiau jos, be retų išimčių, kartotekoje nėra fiksuotos. Tarminės lytys duodamos dažniausiai tik tų pavardžių, kurios oficialiai yra įsigalėjusios tarmiškos. Tokiu atveju duodama tarminė lytis su nuoroda į literatūrinę. Tačiau reikia pabrėžti, kad pavardžių kalbinis apdorojimas žodyne yra minimalus. Taip elgiamasi dėl įvairių priežasčių, kurių svarbesnės yra dvi:
a) Pavardės dabar yra ne vien kalbos, bet ir savitas juridinis faktas: perduodamos iš kartos į kartą, oficialiai jos negali keistis, nes kad ir vienos raidės pakeitimas pavardėje juridiškai jau iš esmės yra naujos pavardės sudarymas. Tiesa, pavardžių koregavimus bei pakeitimus galima įteisinti ir juridiškai, bet tai gana ilgas kelias ir bent šiuo metu plačiau nėra praktikuojamas. Todėl, kalbant apie pavardžių literatūrines lytis, paprastai turima galvoje gyvoji pavardžių vartosena, kuri ir be poveikio iš šalies gana dažnai skiriasi nuo oficialiosios, pasakytume, kanceliarinės vartosenos, kur koreguotinų dalykų paprastai būna daugiau.
b) Daugelis mūsų pavardžių, kaip minėta, yra nelietuviškos. Svetimos kilmės asmenvardžiai, iš kurių vėliau susidarė pavardės, arba ir pačios pavardės į Lietuvą atėjo iš įvairių kalbų, skirtingais keliais ir ne vienu laiku. Genetiškai žiūrint, Lietuvoje yra lotyniškų, graikiškų, hebrajiškų, rusiškų, lenkiškų, vokiškų, totoriškų ir įvairiausių kitokios kilmės pavardžių. Vienos jų į lietuvių kalbą pateko tiesiog iš šių kalbų (pirmiausia, bemaž visos slaviškos, dalis vokiškų, žydiškų ir pan.). Kitos, tiksliau – tik asmenvardžiai, iš kurių vėliau formavosi mūsų pavardės (kaip antai dauguma lotyniškos, graikiškos, hebrajiškos kilmės) atėjo į Lietuvą per tarpininkus, daugiausia per slavų kalbas. Eidami iš kalbos į kalbą, šie asmenvardžiai smarkiai keitėsi ir įgavo kalbų tarpininkių požymių. Be to, svetimos pavardės pas mus atėjo ne vienu laiku. Tiksliau sakant, palyginti gana žymus jų antplūdis prasidėjo su pavardžių susidarymu ir nėra pasibaigęs ir mūsų dienomis. Kalbos, iš kurių arba per kurias į Lietuvą atėjo svetimos pavardės, taip pat nėra vienalytės. Svarbiausia, jos turi žymių dialektinių skirtybių. Svetimos pavardės gali būti atėjusios pas mus iš skirtingų tos pačios kalbos dialektų. Be to, dauguma svetimų pavardžių (ar atitinkamų asmenvardžių) įsiliejo ne tiesiog į lietuvių literatūrinę kalbą, o į jos tarmes. Taigi įvairiais laikais iš daugelio kalbų arba tų kalbų skirtingų dialektų atėjusios pavardės gavo dar ir lietuvių tarmėms būdingų bruožų. Todėl dabar nustatyti, kuris iš kelių tokios pavardės variantų labiau tinka literatūrinei vartosenai, kartais tiesiog neįmanoma. Antra vertus, tai daryli dažniausiai, matyt, tiesiog nėra reikalo, nes, stengdamiesi suvesti į vieną, suniveliuoti kelis svetimos pavardės variantus, kartais paliestume ne tik lietuvių kalbos tarminius dalykus, bet ir tuos specifinius dialektizmus, kurie į lietuvių kalbą atėję iš kitų kalbų. Toks suniveliavimas, be abejonės, sumenkintų žodyno mokslinę vertę, nes šitaip būtų išdildytos žymės, leidžiančios pasekti asmenvardžių migraciją, jų dabartinių lyčių formavimosi sąlygas, kartais net laiką ir pan.
Tad pavardžių kalbinio apdorojimo sunkumai akivaizdūs. Tačiau šių sunkumų nurodymas, suprantama, nereiškia, kad pavardės iš viso negali būti tvarkomos. Jos, kaip ir kiti nomina propria, yra žodžiai, vadinasi, tam tikra, tiesa, labai specifiška, leksikos dalis, kuri, be kita ko, „klauso“ ir kalbos arba tarmės sistemos dėsnių. Kadangi mūsų pavardės susiformavo ir buvo juridiškai įteisintos iki literatūrinės kalbos susidarymo, tai į oficialiąją kanceliarinę vartoseną jos labai dažnai atėjo tarmiškos. Pavyzdžiui, dabar oficialiai vartojamos pavardės Cijûnė̃lis(Auk), Cil̃cius (Mrk), Kumpi̇̀nis (Ant, Zr), Medziùkas (Ad), Meškẽla (Ukm), Moñgirdas (Krt, Šauk) yra tarmiškos. Literatūrine kalba jos turėtų būti tariamos ir rašomos taip: Tijûnė̃lis, Til̃èius, Kampi̇̀nis, Meldþiùkas, Meðkẽlë, Mañgirdas. Oficialiai vartojamų pavardžių, turinčių tarminių ypatybių, lietuvių kalboje šiuo metu yra gana daug. Kadangi jų visų juridiškai „suliteratūrinti“, matyt, niekada nebus galima, todėl žodyne pavardės, turinčios tarminių ypatybių, pateikiamos savo abėcėlinėje vietoje. Tačiau aiškinant pavardžių kilmę, stengiamasi literatūrinei kalbai artimesnes lytis išskirti taip: kai pavardė įvairuoja ta prasme, kad greta literatūrinių lyčių yra ir turinčių tarminių ypatybių, tuomet pavardžių etimologija duodama tame lizde, kurio antraštinė pavardė yra mažiau nutolusi nuo literatūrinės kalbos normų. Tada nuo tarmiškesnės lyties skaitytojas siunčiamas į literatūrinę arba literatūrinei kalbai artimesnę. Pavyzdžiui:
MOÑGIRDAS Krt, Šauk – žr. Mañgirdas. Pavardės kilmė aiškinama prie lyties Mañgirdas. Panašiai elgiamasi ir tais atvejais, kai pavardė turi rašybos resp. gramatinių klaidų ar pan. Tokios nevartotinos literatūrinėje kalboje pavardės, kurios turi lietuvių kalbai apskritai nebūdingų požymių (pavyzdžiui, apslavintos), pateiktos savo alfabetinėje vietoje su nuoroda į literatūrinę lytį, pavyzdžiui:
BOVŠIS Švnč – žr. Baušỹs.
Vadinasi, kalbamasis žodynas nėra grynas dabar vartojamų pavardžių rinkinys: jame stengiamasi nurodyti tarmiškų arba iškreiptų pavardžių literatūrines arba autentiškesnes lytis. Tačiau kokiu specialiu norminamuoju pavardžių žodynu jo laikyti taip pat negalima. Tai yra kalbiškai apdorotas lietuvių pavardžių abėcėlinis sąrašas su pavardžių skaičiaus bei paplitimo nurodymu ir etimologinėmis pastabomis. Kalbinio pavardžių apdorojimo svarbiausias tikslas yra mokslinių interesų tenkinimas, t. y. išryškinimas, atskyrimas tikslesnių, autentiškesnių mūsų pavardžių elementų nuo tų, kurie yra vėlesnių kalbinių kontaktų, tarminių procesų arba ir visiškai atsitiktinių veiksnių rezultatas. Pavardžių žodynu, reikia tikėtis, galės pasinaudoti įvairių sričių mokslo žmonės, visų pirma kalbininkai tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje. Todėl tam tikras, kad ir labai atsargus, pavardžių kalbinis sutvarkymas leis tyrinėtojams naudotis autentiškesnėmis, tikslesnėmis lytimis.
Pavardės žodyne pateiktos kirčiuotos (išskyrus, suprantama, tuos atvejus, kai kirčio vietos bei priegaidės nepavyko nustatyti). Kirčiavimo dialektizmai, kiek buvo įmanoma, stengtasi išlaikyti. Pavyzdžiui, slaviška priesaga -auskas vienose tarmėse kirčiuojama -áuskas, kitose -aũskas. Žodyne stengtasi atspindėti abu kirčiavimus. Kirčiavimo paradigmos nenurodomos. Viena, ne visų pavardžių kirčiuotės yra žinomos, o antra – pavardžių kirčiavimas turi tam tikrą specifiką, dėl kurios sunkoka nustatyti jų paradigmas. Viena pavardžių kirčiavimo ypatybių yra ta, kad palyginti retai tevartojamas jų vietininko linksnis. Tai, tiesa, ir nėra labai svarbu. Kur kas svarbiau, kad pavardžių daugiskaitos kirčiavimas gali nesiderinti su bendrinių žodžių daugiskaitos kirčiavimu. Tokio nesutapimo esama ir literatūrinėje kalboje. Antai pãvardės Jonáitis, Berčiū́nas, Miliáuskas, Stankẽvičius laikomos pirmos kirčiuotės žodžiais. Tačiau kalbant ne apie šeimą, o apie keletą tos pačios pavardės šeimų, daugiskaitą literatūrinėje kalboje rekomenduojama kirčiuoti ketvirtąja kirčiuote. Tarmėse pavardžių daugiskaitos kirčiavimo anomalijų yra žymiai daugiau. Jos, pavyzdžiui, gana dažnos Užnemunėje, ypač jos šiaurvakarinėje dalyje, kur pavardės, vienaskaitoje kirčiuojamos pirmąja kirčiuote, daugiskaitoje jau kartais gali būti kirčiuojamos ketvirtąja kirčiuote tiek tais atvejais, kai kalbama apie kelias tos pačios pavardės šeimas, tiek ir tada, kai turima galvoje viena šeima, pavyzdžiui: Banáitis: Banaičiai̇̃, Dieváitis: Dievaičiai̇̃ (Kdl), Kriaučė́nas: Kriaučėnai̇̃ (Slavikai), Jáudegis: Jaudegiai̇̃ (Kps) ir t. t. Nereti atvejai, kai daugiskaitoje ketvirtąja kirčiuote kirčiuojamos ir pavardės, kurios vienaskaitoje kirčiuojamos (bent formaliai taip žymimos) antrąja kirčiuote: Geruliai̇̃: Gerùlis (Br), Meškučiai̇̃:Meškùtis (Jnk), Marčiukai̇̃:Marčiùkas (Lkš), Valiuliai̇̃: Valiùlis (Šk) ir t. t. Sporadiškai panašaus pavardžių daugiskaitos kirčiavimo pasitaiko ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse – plg., pavyzdžiui: Vitkūnai̇̃ (Jrb), Grigaliūnai̇̃ (Prn) ir pan. Suprantama, visus šiuos ir panašius kirčiavimo savitumus būtų galima respektuoti žodyne, jeigu būtų žinoma šių reiškinių geografija. Tačiau šių anomalijų arealai tuo tarpu nėra nustatyti (matyt, daugeliu atvejų griežtesnes izoglosas iš viso bus sunku išvesti), todėl dabar racionaliausia pasirodė pavardžių kirčiavimo paradigmų nežymėti.
Po kirčiuotos pavardės žodyne pateikiamas jos paplitimas. Tam reikalui visa respublikos teritorija suskirstyta apytiksliai į 280 punktų, kurių centrai yra didesnė gyvenamoji vietovė. Kiekvienos pavardės geografiją rodo santrumpomis išvardyti visi gyvenamieji punktai. Jei punkto ribose yra ne viena, o daugiau pavardžių, po santrumpos parašomas jų skaičius. Išvardijus visus punktus, parašoma, kiek iš viso tokių pavardžių esama (dar žr. „Žodyno sandara“). Taigi nurodytas ne tik kiekvienos atskiros pavardės paplitimas, bet ir bendras pavardžių skaičius bei pavardžių kiekis kiekvieno punkto plote.
Pavardės, kaip žinoma, yra žymiai judresnis elementas negu, pavyzdžiui, vietovardžiai. Ypač suintensyvėjo pavardžių migracija pokario metais. Todėl gali iškilti klausimas, ar iš viso galima kalbėti apie pavardžių arealus. Į šį klausimą jau a priori galima atsakyti teigiamai. Suprantama, kad per tūkstančius pasitaikys pavardžių, kurių paplitimo griežtesnių ribų nebus galima nustatyti. Tačiau dauguma pavardžių vis dėlto sudaro tam tikrus koncentracijos židinius arba tam tikrus paplitimo plotus, o tai, kas yra už šių arealų ribų, dažniausiai galima paaiškinti pavardžių migracija. Pavyzdžiui, iš bemaž 40 pavardžių Mãčius kone visos yra šiaurvakariniame Lietuvos kampe. Pavardė Ãbartis pažįstama tik į vakarus nuo linijos Priekulė, Plungė, Salantai, o Abãrius –pačiuose šiaurės rytuose (Antz, Ob) ir t. t. Vadinasi, pavardžių geografijos nurodymas turi prasmę. Kadangi šių dienų gyvenimas yra žymiai judresnis, tai pavardžių paplitimą tikslingiau nurodyti kiek ankstesnį, kai gyventojų kilnojimasis buvo palyginti menkas. Todėl, nurodant pavardžių geografiją žodyne, remtasi situacija, buvusia prieš pusę amžiaus, tiksliau keturiasdešimtąjį šio amžiaus dešimtmetį. Pavardžių dažnumas nurodomas taip pat šio laikotarpio. Moksline prasme tai ypač svarbu dėl to, kad tuometinė pavardžių geografija geriau atspindi jų pirminę, pasakytume, genetinę būklę.
Atskirai reikia pasakyti, kokia prasme vartojama sąvoka „pavardė“, kalbant apie pavardžių skaičių bei geografiją, nes toji sąvoka gali būti suprantama mažiausia dvejaip: atskiro gyventojo pavardė arba vienos šeimos pavardė. Abiem atvejais „pavardės“ turinys yra labai neapibrėžtas, nes sąvokos „gyventojas“ bei „šeima“ taip pat yra be galo reliatyvios (plg.: sūnus sukuria savo šeimą, bet gyvena pas tėvus; sūnus neturi savo šeimos, bet gyvena atskirai: tėvai išeina gyventi pas dukterį, turinčią visai kitą pavardę: gimsta sūnus, ir vyriškų pavardžių padaugėja, miršta vyras – pavardžių sumažėja; gimsta duktė, gyventojų padaugėja, bet į žodyną trauktinų pavardžių nepadaugėja, nes žodyne pateikiamos tik vyrų pavardės, ir t. t.). Sudarant pavardžių kartoteką, pavarde buvo laikomas šiek tiek pastovesnis vienetas – šeima. Todėl visur, kur žodyne kalbama apie pavardžių skaičių bei geografiją, turima galvoje ne gyventojų, bet šeimų skaičius. Kadangi, kaip minėta, sąvoka „šeima“ yra labai reliatyvi, tai ir pavardžių resp. šeimų skaičius visais atvejais bus taip pat tiktai apytikslis, daugiau orientacinis.
Po pavardžių kirčiuotos lyties, geografijos bei skaičiaus nuorodų žodyne pateikiama pastabų apie pavardžių kilmę. Kokios tai pastabos?
Atsakyti į šį klausimą nelengva.
Pirmiausia pastebėtina, kad lietuvių asmenvardžiai, ypač pavardės, iki šiol tebėra palyginti menkai ištirtos. Tiesa, straipsnių apie pavardes ir jų susidarymą jau yra nemaža išspausdinta įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Pažymėtinas skyrius apie jas „Lietuvių kalbos rašybos žodyno“ (V., 1948 m.) įvade.
Iš paskesniųjų darbų minėtinas V. Maciejauskienės studijinis tyrinėjimas „Lietuvių pavardžių susidarymas“[2] bei publikacijos šia tema[3], kai kurie A. Vanago[4] ir ypač Z. Zinkevičiaus darbai[5]. Kiek daugiau yra darbų, skirtų lietuvių asmenvardžiams apskritai. Visų pirma tai K. Būgos studija „Apie lietuvių asmens vardus“ bei jo kiti smulkesni straipsniai[6]. Iš vėlesnių darbų minėtina J. Dumčiaus disertacija apie antikinius vardus lietuvių kalboje bei kai kurios publikacjjos[7] ir J. Jurkėno dvi disertacijos – filologijos m. kandidato[8] ir filologijos m. daktaro[9] bei kiti šio autoriaus tyrinėjimai[10]. Prie svarbiausių etimologinio profilio studijų pirmiausia priskirtinas jau minėtas Z. Zinkevičiaus veikalas[11] ir K. Kuzavinio bei B. Savukyno dabartinių mūsų vardų tyrinėjimas[12].
Be šių stambesnių, apibendrinamojo pobūdžio darbų, įvairiuose leidiniuose, periodinėje spaudoje yra paskelbta nemaža straipsnių straipsnelių apie dabartinius ir ankstesnius mūsų vardus, jų vartojimo tendencijas, apie vardų kultūros problemas, apie atskirus lietuvių asmenvardžių tipus, ypač apie senuosius dvikamienius asmenvardžius ir kt. Vadinasi, mūsų visa antroponimija, ypač jos lietuviškasis sluoksnis, yra kiek daugiau nagrinėtas negu pavardės. Latvių asmenvardžių tyrinėjimas bei publikavimas ne ką toliau pažengęs už lietuvių. Svarbiausias didesnis šios srities darbas tebėra prieš keletą dešimtmečių išėjusi E. Blesės studija[13]. Iš vėlesniųjų darbų labai svarbios K. Upelnieko ir ypač V. Staltmanės[14] knygos. Latvių asmenvardžių istorijai, raidai pažinti daug naujų duomenų teikia K. Šilinio tyrinėjimai, iš kurių apibendrinamasis veikalas yra „Latvių asmenvardžių žodynas“[15]. Svarbūs ir kai kurie kiti darbai bei asmenvardžių rinkiniai[16].
Prūsų asmenvardžiai (suprantama, tie, kurie išliko) palyginti gerai išnagrinėti – turimi galvoje pirmiausia R. Trautmano[17] ir V. Toporovo[18] darbai.
Kaip minėta, daugelis lietuvių dabartinių pavardžių yra arba svetimos, arba susidariusios iš nelietuviškos kilmės asmenvardžių. Tokių pavardžių kilmės aiškinimas priklauso nuo to, kiek pavardės ir apskritai asmenvardžiai yra išnagrinėti tose kalbose, iš kurių arba per kurias etimologiškai nelietuviškos pavardės arba asmenvardžiai atėjo į lietuvių kalbą. Dauguma tokių pavardžių yra slaviškos arba atėjusios per slavų kalbas. Vadinasi, šių lietuvių pavardžių kilmės aiškinimo raktas yra slavų antroponimija, jos nagrinėjimo ir publikavimo padėtis. Reikia pasakyti, kad slavų antroponimija dar nėra tinkamai ištirta. Tiesa, ankstesnieji ir dabartinių laikų darbai jau sudaro tam tikrą pamatą remtis slavų antroponiminėmis studijomis aiškinant lietuvių pavardžių kilmę. Iš baltarusių antroponimikos pirmiausia minėtinos dvi stambios M. Birilos knygos[19] ir kai kurie kiti veikalai[20].
Gausėja ir ukrainų antroponimijos studijų[21], turima senesnių[22] ir naujai publikuojama pavardžių ar šiaip asmenvardžių sąrašų[23]. Rusų, lenkų antroponimijos publikacijų bei tyrinėjimų yra kiek daugiau, bet pilnesnio pavardžių rinkinio nei rusai, nei lenkai neturi. Tiesa, lenkų pavardžių rinkinių trūkumą iš dalies kompensuoja neseniai baigtas leisti lenkų senųjų asmenvardžių[24] bei S. Rospondo sudarytas Šlionsko vardų bei pavardžių žodynas[25], kai kurios stambios apibendrinamosios studijos, visų pirma J. Bistronio[26], V. Tašickio[27], K. Ničės[28], S. Kozerovskio[29], M. Karplukos[30], J. Bubaka[31], J. Mončinskio[32], D. Kopertovskos[33] ir kt. darbai[34]. Rusų pavardžių pilno rinkinio nėra. Tačiau stambus N. Tupikovo rusų senųjų asmenvardžių žodynas[35]. M. Moroškino slavų asmenvardžių rinkinys[36], žinomas F. Miklošičiaus veikalas apie slavų asmenvardžius bei vietovardžius[37], kitos asmenvardžių studijos[38], žodynai bei sąrašai[39], rodyklės[40], gana gausūs straipsniai[41] ir kt. daugeliu atvejų gali atstovauti visai rytų slavų antroponimijai.
Taigi mūsų artimiausi kaimynai (latviai, lenkai, baltarusiai, rusai, ukrainai), nors ir turi nemaža darbų iš antroponimikos, tačiau pilnesnių pavardžių žodynų ar pilnesnių savo visų asmenvardžių rinkinių nėra išleidę. Kartu per maža tėra apibendrinamojo pobūdžio tyrinėjimų, ypač etimologinių, kurie galėtų tiesiogiai patarnauti aiškinant lietuvių pavardžių kilmę. Vadinasi, apie išsamias visų dabartinių lietuvių pavardžių etimologijas dabar negali būti ir kalbos. Tiesą sakant, net jeigu slavų pavardės ir apskritai asmenvardžiai būtų taip gerai išnagrinėti kaip, pavyzdžiui, vokiečių, ir tuomet kelių dešimčių tūkstančių pavardžių kilmei išaiškinti prireiktų daug daugiau jėgų ir laiko negu buvo skirta kalbamajam žodynui parengti. Tačiau leisti visiškai gryną pavardžių sąrašą be jokių pastabų apie jų kilmę pasirodė būsiant netikslinga pirmiausia todėl, kad tam tikros dalies, ypač lietuviškųjų resp. baltiškųjų pavardžių, etimologijas jau ir dabar galima buvo pateikti. Antra, prie daugumos nelietuviškų pavardžių buvo galima nurodyti jų šaltinį – kalbą, iš kurios arba per kurią pavardė yra atėjusi. Turint galvoje lietuviškų pavardžių sistemą, toks migracinės pavardės šaltinio nurodymas daugeliu atvejų beveik prilygsta lietuviškos pavardės etimologijai. Vadinasi, daugelio lietuvių pavardžių preliminarinis etimologinis nagrinėjimas, kad ir su dideliais sunkumais ir spragomis, vis dėlto yra įmanomas. Laukti, kol savo pavardes ir asmenvardžius išnagrinės ir išleis, sakysim, rusai, ukrainai, baltarusiai, lenkai, latviai ir pan., būtų beprasmiška, nes, matyt, ir minėtos tautos ne mažiau laukia, kada pasirodys ir bus išnagrinėtos lietuvių pavardės. Todėl žodyne stengtasi pateikti tiek etimologinių pastabų, kiek leido jėgos ir galimybės. Objektyvumo dėlei reikia pridurti, kad tokias pastabas gerokai lengvino palyginti gausios kai kurių kitų tautų, visų pirma vokiečių, prancūzų asmenvardžių studijos[42].
Etimologiniam lietuvių pavardžių nagrinėjimui labai pravertė ir Institute sukaupti lietuviški, latviški ir slaviški asmenvardžiai iš istorinių dokumentų.
Tai yra, pasakytume, išorinės aplinkybės, kuriomis buvo rengiamas „Lietuvių pavardžių žodynas“ ir kurios tam tikru mastu lėmė žodyno profilį ir, svarbiausia, etimologijų pobūdį bei laipsnį. Jos turbūt gana universalios ir yra turėjusios įtakos rengiant panašius kitų kalbų pavardžių ar apskritai asmenvardžių žodynus. Asmenvardžių kilmės aiškinimo apimtis, mastas kitų kalbų analogiškuose žodynuose, kai jie rengiami pirmą kartą, yra gana vienodi. Sakysim, iš artimesnių „Lietuvių pavardžių žodynui“ šia prasme galima nurodyti kad ir šiuos didesnius veikalus: S. Ilčevo „Bulgarų asmenvardžių ir pavardžių žodyną“[43], S. Rospondo „Šlionsko pavardžių žodyną“ (žr. 25 išnašą), V. Tašickio redaguotą „Lenkų senųjų asmenvardžių žodyną“ (žr. 24 išnašą), kitus lenkų antroponimikos darbus (žr. 31–33 išnašą), M. Birilos „Baltarusių antroponimiką“ (žr. 19 išnašą) ir pan. Galima dar pridurti, kad net tų kalbų, kurių antroponimika yra kur kas toliau pažengusi negu lietuvių, asmenvardžių etimologija žodynuose neretai tėra tik preliminari – iš dalies tai tinka ir minėtiems J. Brechenmacherio, M. Gotšaldo, A. Bacho, A. Doza (žr. 42 išnašą) ar pan. veikalams.
Greta šių bendresnių aplinkybių „Lietuvių pavardžių žodynui“ turėjo įtakos ir kai kurie kiti, daugiau tik lietuvių kalbai ir Lietuvai būdingesni faktoriai. Iš tokių, kurie labai svarbūs lietuvių pavardžių etimologiniam tyrimui, pirmiausia minėtina lietuvių pavardžių istorinės raidos specifika. Turima galvoje tai, kad pavardės, o laikotarpiu iki pavardžių formavimosi – apskritai asmenvardžiai, labai keitėsi. Mūsų reikalui ypač esminga, kad daugumas senųjų asmenvardžių, pravardžių, šiaip kitų prievardžių, iš kurių formavosi pavardės, o vėliau, pavardžių susidarymo laikotarpiu ir net joms visuotinai įsigalėjus, ir pavardžių buvo suslavinta. Slavinimo mastas buvo milžiniškas, vyko kelis šimtmečius ir įvairiais keliais. Būtent dėl slavinimo dauguma dabartinių mūsų pavardžių yra nelietuviškos, dažniausiai – slaviškos (turi slaviškas šaknis bei kamienus, slaviškos kilmės priesagas ir pan.). Pavardžių kilmei aiškinti mažiau svarbus fonetinis aspektas – suslavintos fonetikos pavardę paprastai galima atpažinti (sugretinus ją su nesuslavintomis pavardėmis, pvz., Bovšis – nesunku suvokti, kad tai suslavinta lytis iš Baušỹs ar pan.). Daug sunkiau, o dažniausiai iš viso neįmanoma, remiantis dabartine pavardžių sistema, susekti morfologinio ir leksinio slavinimo atvejus, nes šitaip suslavintos pavardės pasidaro labai panašios į atitinkamas slaviškas pavardes ir gali būti laikomos slaviškos kilmės pavardėmis. Sakysim, viena dažniausių dabartinių mūsų pavardžių yra Pauláuskas – su variantais šią pavardę turi per tūkstantį šeimų. Ši pavardė formaliai gali būti siejama su lenk. Pawłowski, brus. Паўлоўскі, rus. Павловскийir laikoma slaviškos kilmės. Tačiau iš tiesų daugelis aplinkybių rodo[44], kad ši pavardė dažniausiai bus slavinimo keliu susidariusi Lietuvoje iš įvairių lietuviškų asmenvardžių – Pauláitis, Poviláitis, Paulinas, Povilinas, Pauliónis, Poviliónis ar pan. Svarbiausia čia, kad lietuviškų patroniminių priesagų -aitis, -ėnas, -onis, -ūnas ir kt. vediniai būdavo pakeičiami įvairių slaviškų priesagų (-auskas, -avičius, -evičius ir kt.) vediniais. Bet įmanoma ir tai, kad retkarčiais ir pačios tokios pavardės yra atklydusios į Lietuvą drauge su jų savininkais nelietuviais. Tačiau atskirti, kada tokios pavardės formavosi vietoje ir kada jos yra migracinės, labai sunku, o dažniausiai iš viso neįmanoma. Norint tai padaryti, reikėtų žinoti kiekvienos pavardės (tiksliau – tos pavardės šeimos) istoriją, genealogiją. Praktiškai tai padaryti, matyt, niekada nebus įmanoma, todėl dažniausiai ir liks neaišku, kada pavardė suslavinta vietoje, kada ji yra migracinė iš slavų kraštų, t. y. kada ji yra svetimos kilmės genetiškai, tik prisitaikiusi prie lietuvių kalbos. Dėl to negalima nepaisyti vietinių procesų svarbos pavardžių kitimui. Šie procesai, apskritai visa mūsų asmenvardžių istorija, pavardžių formavimosi logika bei specifika vis dėlto leidžia spėti, kad dauguma tokių pavardžių radosi vietoje. Taip yra ne tik tais atvejais, kai lietuviškos asmenvardinės kilmės pavardės galėjo būti suslavintos čia, Lietuvoje. Panašių neaiškumų yra ir tada, kai lietuviškos pavardės, ypač tos, kurių etimologinės arba pirminės reikšmės būdavo aiškios, yra tiesiog išverstos iš lietuvių kalbos į kurią nors slavų (dažniausiai į lenkų) kalbą. Žinoma, pavyzdžiui, kad vietoje Aukštikalnis galėjo rastis pavardė Visokogurskis, vietoje Užbalis – Zablockis[45], vietoje Žemaitis Żmujdžin[46] ir pan. Nemaža tokio vertimo pavyzdžių pateikta Z. Zinkevičiaus knygoje: Geleʓela virsta į Żelaʃka, Oʓelis – į Koʓla (gen. sing.), Bepirßtis – į Beʃpalcʓik ir kt.[47] Išverstosios pavardės dažniausiai gerai pritampa prie tos kalbos, į kurią verčiama, asmenvardžių sistemos, todėl ir būna sunku pasakyti, nežinant pavardės istorijos, kada pavardė yra išversta į kitą kalbą, kada ji gali būti atneštinė iš kitų kraštų. Šitokio pobūdžio neaiškumų, analizuojant pavardžių kilmę, buvo daug. Nenorint klysti ir vengiant tokias pavardes palikti be etimologinių pastabų, teko ieškoti priimtiniausios išeities – stengtasi neakcentuoti, kad tai būtinai slaviškos kilmės pavardės, tačiau po žodelio „plg.“ visur pateikta analogiškų asmenvardžių iš tų kalbų, į kurias lietuviška pavardė galėjo būti išversta arba iš kurių svetimõs kilmės pavardė galėjo ateiti į lietuvių kalbą. Kitaip tariant, santrumpa plg.“atkreipiamas dėmesys į visus galimus pavardės kilmės atvejus. Suprantama, lietuvių pãvardės (ar apskritai asmenvardžiai) būdavo ne tik slavinami – lietuvių antroponimija buvo tas laukas, kuriame mezgėsi ir įvairūs kiti kalbų kontaktai, kalbų mišimo procesai ir pan. Po slavinimo antroje vietoje minėtina pavardžių germanizacija, kuri, tiesa, nebuvo labai paplitęs reiškinys: jo ryškesni pėdsakai matyti daugiausia buvusiame Klaipėdos krašte. Svarbu ir tai, kad germanizacija daugiausia palietė pavardžių fonetiką. O, pavyzdžiui, lietuviškų pavardžių vertimo į vokiečių kalbą atvejų būta palyginti nedaug. Taigi germanizacijos procesai didelės įtakos lietuviškų pavardžių etimologijai neturi, nors pabrėžtina, kad germanizacija paliko pastebimų pėdsakų dalyje mūsų pavardžių[48].
Kalbant apie svetimų kalbų įtaką mūsų pavardėms, atkreiptinas dėmesys į tai, jog darbų, skirtų lietuviškų pavardžių ar apskritai asmenvardžių slavizacijai bei germanizacijai, vis dėlto yra per maža. Iš tiesų šie ilgai trukę ir labai sudėtingi reiškiniai vos lik pradėti tirti. Jų išsamesnis nušvietimas – vienas aktualiausių lietuvių antroponimikos uždavinių.
Pavardžių etimologijoms papildomų sunkumų sudarė ir kitas, priešingas slavizacijai bei germanizacijai, vadinamasis pavardžių atlietuvinimo procesas.
Pastangų atlietuvinti lietuviškas pavardes ima rodytis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Tuo laikotarpiu kelis metus spaudoje vyko gyva diskusija pavardžių atlietuvinimo reikalu. Buvo parengtas ir pavardžių atlietuvinimo įstatymo projektas. Jis buvo paskelbtas spaudoje, plačiai ir gana prieštaringai komentuojamas. Vėliau jis perduotas svarstyti buržuazinės Lietuvos seimui[49], tačiau, prasidėjus audringiems 1939 m. įvykiams, priimtas nebuvo, įsisiūbavus diskusijai dėl pavardžių atlietuvinimo ir rengiantis priimti tam tikrą įstatymą, iškilo reikalas ne tik surinkti visas pavardes, bet ir atlikti parengiamąjį darbą. Buvo sudaryta speciali pavardžių atlietuvinimo komisija, kuri savo posėdžiuose svarstė visas turimas pavardes ir teikė rekomendacijas dėl nemažos dalies jų atlietuvinimo tikslingumo bei atlietuvinimo kalbinių kelių. Nors atlietuvinimo įstatymas nebuvo priimtas, pati diskusija šiuo klausimu ir atitinkamo įstatymo projekto svarstymas paskatino kai kuriuos piliečius patiems savo iniciatyva susilietuvinti pavardes. Tai nebuvo daroma masiškai, bet tikslios šių pakeitimų apskaitos ar registracijos duomenų nėra, todėl šiame žodyne, aiškinant pavardžių kilmę, vienu kitu atveju vėlesnio pavardės pakeitimo faktas galėjo likti ir nepastebėtas. Šitai pasakytina bemaž apie visos Lietuvos pavardes, išskyrus, svarbiausia, bene tik buržuazinės Lenkijos laikinai okupuotą Vilniaus kraštą. Čia susidarė kiek savitesnė situacija. Reikalas tas, kad 1939 m. Tarybų Sąjungai grąžinus Vilnių ir atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, šiame respublikos regione, kaip ir kitur, buvo keičiami asmens dokumentai. Ta proga buvo rekomenduota gyventojams savo noru atsilietuvinti pavardes. Vietiniai valdžios organai, keičiantys asmens dokumentus, gavo specialiai šiam reikalui parengtus abėcėlinius Vilniaus krašto pavardžių sąrašus, kuriuose buvo nurodyta, kaip galėtų būti ta ar kita pavardė atlietuvinta. Nors šių nurodymų nespėta visur realizuoti, be to, jų dažniausiai iš viso nebuvo paisoma, vis dėlto Vilniaus kraštą pavardžių atlietuvinimo banga palietė kiek daugiau. Tačiau Vilniaus krašto pavardžių kilmei aiškinti šie pakeitimai sudaro gal net mažiau sunkumų, nes atlietuvintas pavardes dažniausiai galima palyginti nesunkiai atpažinti (remiantis išlikusiais rekomendaciniais atlietuvinimo sąrašais, bendra pavardžių būkle Vilniaus krašte ir pan.).

Be grynai etimologinių pastabų, žodyne bandoma atlikti visų dvikamienių pavardžių savitą sandų inventorizaciją, t. y. visus sudurtinių pavardžių sandus sutraukti į vieną vietą. Tai daroma tokiu būdu: prie pirmą kartą į žodyną įrašytos aiškesnės, autentiškesnės ar pan. tą ar kitą sandą turinčios dvikamienės pavardės pirmojo sando kilmės aiškinimo arba, kai kilmė neaiški, prie lyginimui pateiktos medžiagos išvardytos visos sudurtinės pavardės su analogišku pirmuoju ir antruoju sandu. Pavyzdžiui, prie pavardės Mañ-ginas pirmojo sando man(t)- prieš kilmės aiškinimą pateiktos visos sudurtinės pavardės, kurių pirmasis ir antrasis sandas yra man (t)-, pavyzdžiui, Mañ-girdas, Mañ-tautas, Mañ-kantas, Mañ-rimas, Mañt-vydas, Jó-mantas, Daũ-mantas, Ei̇̃-mantas, Ri̇̀-mantas, Vi̇̀l-mantas ir t. t.

 


[1] Трубачев O. H. Из материалов для этимологического словаря фамилий России (Русские фамилии и фамилии, бытующие в России). – В кн.: Этимология 1966. М., 1968, с. 3–53.
[2] Maciejauskienė V. Lietuvių pavardžių susidarymas (Filol. m. kand. dis. mašinraštis). – V., 1981.
[3] Maciejauskienė V. Lietuvių pavardžių formavimasis XVI a. II pusėje. – Kn.: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. V., 1975, t. 3 (52), p. 143–152; taip pat jos. Lietuvių pavardžių formavimasis XVII a. – Ten pat, 1977, t. 1(58), p. 115–125; taip pat jos. Lietuvių antroponiminė sistema XVI a. – Kn.: Lietuvių onomastikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 21). V., 1981, p. 154–184; taip pat jos. Naujosios dvikamienės lietuvių pavardės su asmenvardiniu sandu. – Kn.: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. V., 1973, t. 1 (42), p. 177–181.
[4] Vanagas A. Mūsų pavardės. I. Pavardės iš hebrajiškos kilmės vardų. – Kn.: Žodžiai ir žmonės. V., 1974, p. 86–152; taip pat jo. Mūsų pavardės. II. Pavardės iš graikiškos kilmės vardų. – Kn.: Žmonės ir kalba. V., 1977, p. 48–92; taip pat jo. Mūsų pavardės. III. Pavardės iš lotyniškos kilmės vardų. – Kn.: Kalba ir mintis. V., 1980, p. 52–95; taip pat jo. Mūsų pavardės. IV. Pavardės iš slaviškos kilmės vardų. – Kn.: Mintis ir ženklas. V., 1983, p. 73–103.
[5] Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. – V., 1977. – 304 p.; taip pat jo. Iš lituanizmų Vilniaus XVII a. pradžios lenkiškuose rankraščiuose. – Kn.: Žmonės ir kalba. V., 1977, p. 93–101; Зинкявичюс З. К истории литовских личных имен восточнославянского происхожления. – В кн.: Балто-славянские этноязыковые контакты. М., 1980, с. 151–156.
[6] Plačiau žr. Vanagas А. К. Būga – lietuvių onomastikos pradininkas. – Kn.: Iš lietuvių kalbotyros istorijos (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 20). V., 1980, p. 11–14.
[7] Dumčius J. Antikiniai vardai lietuvių literatūrinėje kalboje. – V., 1958, d. 1, 2 (disertacijos rankraštis yra Vilniaus valst. V. Kapsuko universiteto bibliotekos rankraštyne); taip pat jo. Antikiniai vardai lietuvių liaudies kalboje. – Kn.: Vilniaus valst. V. Kapsuko vardo universiteto mokslo darbai. Istorijos-filologijos mokslų serija. V., 1957, t. 3, p. 171–185; taip pat jo. Antikiniai tikriniai vardai lietuvių raštuose. – Kn.: Vilniaus valst. V. Kapsuko vardo universiteto mokslo darbai. Istorijos-filologijos mokslų serija. V., 1958, t. 4, p. 81–110.
[8] Юркенас Ю. Древние сложные имена в письменных памятниках Великого княжества Литовского (Рукопись). – Вильнюс, 1966.
[9] Юркенас Ю. Онимизация апеллятивов и развитие индоевропейских антропонимических систем. – М., 1979.
[10] Юркенас Ю. Морфологические типы древних литовских сложных имен. – In: Kalbotyra, 1965, t. 13, p. 57–65; taip pat jo. Попытка построения изосемантических рядов на базе древней антропонимии. – In: Baltų ir slavų antroponimikos klausimai. Šiauliai, 1970, p. 12–18; taip pat jo. Об одной общей особенности балтийских и славянских антропонимических систем. – В кн.: Повідомлення української ономастичної комісії. Київ, 1975, вып. 13, с. 17–23; taip pat jo. Проблемы ареального исследования древней антропонимии. – In: Kalbotyra, 1976, t. 25(2), p. 77–90; taip pat jo. Проблема отражения так называемых „древнеевропейских“ элементов в антропонимии. – Kalbotyra, 1982, t. 33 (2), с. 22–31.
[11] Žr. 5 išnašą.
[12] Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų etimologinis žodynas. – Kn.: Vardai ir žodžiai. V. 1971, p. 42–157.
[13] Blese E. Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas. – Rīgā, 1929, t. 1.
[14] Upelnieks K. Uzvārdu došana Vidzemes un Kurzemes zemniekiem. – Rīgā, 1938; Сталтмане В. Э. Латышская антропонимия. Фамилии. – M., 1981 (šioje knygoje pateikta ir detali literatūros apie latvių pavardes ir apskritai asmenvardžius apžvalga).
[15] Šiliņš K. Latviešu personvārdu vārdnīca. – Rīgā (Rankraštis).
[16] Plāķis J. Latvijas vietu vārdi un pavārdi. – Rīgā, 1936, t. 1; 1939, t. 2; Rūķe-Draviņa V. Diminutiva im Lettischen. – Lund, 1959. Kitą literatūrą žr. Сталтмане В. Э. Min. veik., p. 110–113.
[17] Trautmann R. Die altpreussischen Personennamen. – Göttingen, 1925 (ten ir ankstesnė literatūra).
[18] Топоров B. H. Прусский язык. Словарь. – M., 1975, т. 1, A-D; 1979, т. 2, E–H; 1980, т. З, I–K (ten ir naujausia literatūra).
[19] Бірыла M. В. Беларуская антрапанімія. – Мінск, 1966; taip pat jo. Беларуская антрапанімія. – Мінск, 1969.
[20] Ластоускі В. Падручны расійска-крыускі (беларускі) слоунік. – Коуна, 1924, с. 761–771; Усціновіч А. К. Антрапанімія Гродзенпгчыны і Брэстчыны (XIV-XVIII стст.). – Мінск, 1975.
[21] РедькоЮ. K. Сучасні українські прізвища. – Київ, 1966; Чучка П. П. Антропонімія Закарпаття. – Ужгород, J970; Худаш М. Л. Украинская антропонимия XIV-начала XIX в. (мужские именования): Автореф. дис. ... д-ра филол. наук. – Ужгород, 1980; De Vincenz A. Traite d'ant-hroponymie houtzoule. – München, 1970.
[22] Словарь украинского языка / Ред. Б. Д. Гринченко. – Кіевъ, 1909, т. 4, Р-Я, с. 548–563.
[23] Левченко С. П., Скрипник Л. Г., Дзятківська H. П. Словник власних імен людей. – Київ, 1961; Редько Ю. К. Довідник українських прізвищ. – Київ, 1969.
[24] Słownik staropolskich nazw osobowych / Pod red. W. Taszyckiego. – Wrocław-Warszawa-Kraków, 1965–1982, t. 1–6.
[25] Rospond St. Słownik nazwisk Śląskich.– Wrocław–Warszawa-Kraków, 1967, t. J, A–F; 1973, t. 2, G–K.
[26] Bystroń J. Nazwiska polskie. – Lwów-Warszawa, 1936 (2 leid.).
[27] Žr. Taszycki W. Bibliografia onomastyki polskiej. – Kraków, 1960, p. 85–87.
[28] Ten pat, p. 76–77.
[29] Kozierowski S. Nazwiska, przezwiska, przydomki, imiona polskie niektórych typów słowiańskich. Księga rodzaju ludu polskiego. – Poznań, 1938, cz. I.
[30] Karpluk M. Słowiańskie imiona kobiece. – Wrocław-Warszawa-Kraków, 1961.
[31] Bubak J. Nazwiska ludności dawnego starostwa nowotarskiego. – Wrocław-Warszawa-Kraków, 1970, cz. 1; 1971, cz. 2.
[32] Mączyński J. Nazwiska Łodzian (XV-XIX wiek). – Łódź, 1970.
[33] Konertowska D. Kieleckie antroponimy XVI i XVII wieku. – Kielce, 1980.
[34] Žr. Taszycki W. Min. veik., p. 62–98.
[35] Тупиков H. M. Словарь лревнерусскихъ личныхъ собствешшхь именъ. – СПб., 1903.
[36] Морошкин M. Славянский именословъ или собрание славянским, личныхъ именъ. – СПб., 1867.
[37] Miklosich F. Die Bildung der slawischen Personen-und Ortsnamen. -Heidelberg, 1927.
[38] Pavyzdžiui: Unbegaun B. O. Russian Surnames. – Oxford, 1972; Skulina Т. Staroruskie imiennictwo osobowe. – Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk, 1973, cz. 1; 1974, cz. 2; Никонов В. А. Опыт словаря русских фамилий, ч. 1. – В кн.: Этимология 1970. М., 1972, с. 116–142; то же, ч. 2. – В кн.: Этимология 1971. М., 1973, с. 208–280; то же, ч. 3. – В кн.: Этимология 1973. М., 1975, с. 131–155; то же, ч. 4. – В кн.: Этимология 1974. М., 1976, с. 129–157; Толкачев А. И. К истории словообразования форм со значением субъективной оценки (квалитативов) личных собственных имен греческого происхождения в древнерусском языке XI-XV вв. – В кн.: Этимология 1973. М., 1975, с. 109–130; Этимология 1975. М., 1977, с. 98–128; Суперанская А. В. Структура имени собственного. -М., 1969; Суперанская А. В., Суслова А. В. Современные русские фамилии.- М., 1981; Баскаков Н. А. Русские фамилии тюркского происхождения. – М., 1979.
[39] Веселовский С. Б. Ономастикон. – М., 1974; Петровский Н. А. Словарь русских личных имен. – M., 1966; Список абонентов Московской городской телефонной сети. Квартирные телефоны. – М., 1971, ч. 1, 2; М., 1972, ч. 3, 4.
[40] Žr., pavyzdžiui: Указатель къ первымь осьми томамъ полного собрания русскихъ летописей. Отдел первый. Указатель лицъ. – СПб., 1898; Полное собрание русскихъ летописей, т. 14. Указатели к Никоновской летописи (IX-XIV т.). – М., 1965; Указатель собственныхъ именъ и пред-метовъ къ 1 и II тому книгъ разрядныхъ. – СПб., 1856.
[41] Ономастика. Указатель литературы, изданной в СССР в 1971–1975 гг. С приложением за 1918–1962 гг. – М., 1978; Ономастика. Указатель литературы, изданной в СССР с 1963 по 1970 г. – М., 1976; Ономастика. Проблемы и методы: Сб. обзоров. – М., 1978, с. 148–168: Сталтмане В. Э. Обзор диссертационных работ по советской ономастике (1947–1972 гг.)В кн.: Ономастика и норма. М., 1976, с. 226–245.
[42] Žr., svarbiausia: Brechenmacher J. K. Etymologisches Wörterbuch der Deutschen Familiennamen. – Limburg a. d. Lahn., 1960, A–J; 1963, K–Z; Bach A. Deutsche Namenkunde. B. I. Die deutschen Personennamen. – Heidelberg, 1952, B. I, T. 1; 1953, B. H, T. 2; 1956, B. III (Registerband); Gottschald M. Deutsche Namenkunde. Unsere Familiennamen nach ihrer Entstehung und Bedeutung. – Berlin, 1954; Dauzat A. Dictionaire étymologique des noms de familie et prénoms de France. – Paris, 1951.
[43] Илчев С. Речник на личните и фамилии имена у българите. – София, 1969.
 
[44] Žr. Vanagas A. Mūsų vardai ir pavardės. – V., 1982, p. 98.
[45] Balčikonis J. Rinktiniai raštai. – V., 1978, t. 1, p. 128.
[46] Ten pat, p. 166.
[47] Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika, p. 105 t. t.
[48] Fenzlau W. Die deutschen formen der litauischen Orts-und Personennamen des Memelgebiets. – Halle/Saale, 1936; Salys A. Dėl Klaipėdos krašto pavardžių lietuviškumo ir „vokiškumo“. – Lietuvos aidas, 1936, vasario 6 (Nr. 57, 59, 61) Gimtoji kalba. – K., 1936, IV, sąs. 3, p. 58–60; Vanagas A. Mūsų vardai ir pavardės, p. 100–101.
[49] Lietuvos žinios. – 1937, lapkričio 19.