Frazeologijos žodyno įvadas

Frazeologiniai junginiai savo sandara yra pastovūs, savo reikšme – vientisi, savo stiliumi – vaizdingi.

Jų pastovumą rodo tai, kad jie, būdami konkrečios kalbos savastimi, tos kalbos vartotojo prireikus atkuriami ir pavartojami visa savo sudėtimi sakinyje.

Reikšmės  vientisumas pasireiškia tuo, kad išplaukia ne iš junginio dėmenų reikšmių. Visas junginys atskleidžia naują reikšmę, kuri dažnai gali būti nusakoma vienu, visai atskiru žodžiu.

Sutapdamas savo reikšme su vieno žodžio reikšme frazeologinis junginys vaizdingai nusako to atskiro žodžio reikšmę, dažniausiai apibūdindamas pavartojančiojo požiūrį į aptariamą dalyką ar jo pabrėžimą, ir tuo atlieka savo stilistinę paskirtį kalboje. Pvz., frazeologizmo širdis plyšta pusiau reikšmė „labai gaila“ turi visas tris frazeologizmams būdingas ypatybes, kartu dar rodo tos reikšmės intensyvumą. Frazeologizmas gyvas galas reiškia ne tik „daug“, bet ir nepasitenkinimą tuo daugumu (Tų dilgėlių pas mus yra gyvas galas).

Ko nors konkrečiai daugumai nusakyti vartojami įvairūs frazeologiniai junginiai: apie vandenį (nors užsiliek), apie ašaras (iki kulnų), apie darbą (pilnos rankos; nors persiplėšk), apie svaigalų gėrimą (nors galvą trink), apie nevertingus daiktus (pilni pakampiai) ir t. t.

Be jokios abejonės frazeologiniai junginiai išplečia kalbos stilistinės raiškos priemones, rodo emocijų ar veiksmų intensyvumą.

Frazeologiniai junginiai yra sudaryti iš pačių populiariausių žodžių. Dažniausi frazeologijoje vartojami žmogaus kūno dalių pavadinimai, taip pat kai kurių drabužių bei jų dalių pavadinimai, naminių ir laukinių gyvulių bei paukščių pavadinimai, artimos aplinkos daiktų ir gamtos reiškinių, antgamtinių būtybių ir jų buveinių pavadinimai. Esama ir vieno kito tikrinio žodžio.

Frazeologinius junginius sudaro tiek bendrinės kalbos žodžiai, tiek tarmėse vartojami jų atitikmenys ar variantai pvz.: ant akmens sėdėti (aukštaičiai sako ant akmenio) „gyventi iš algos“, ta patį reiškia ir žemaičių ant kūlio sėdėti.

Frazeologija yra senas kalbos reiškinys. Joje mažai pavartota daiktavardžių su priešdėliais ir priesagomis, nes tai daugiausia naujesni žodžiai. Ir priešingai, frazeologijoje atsispindi tie laikai, kai lietuvių kalboje buvo vartojama daug svetimybių, kurios įsitvirtino visoje liaudies kūryboje, taip pat ir frazeologijoje, išlikdamos iki šių dienų. Nors mokykla ir kalbos kultūros reikalavimai beveik išstūmė iš žmonių kalbos šias svetimybes, bet liko jų dainose, pasakose ir, žinoma, frazeologijoje. Todėl dūšia, padelkos, pekla, svietas ir kt., jausmingai kalbant, gali būti pavartojami kaip frazeologizmų dėmenys. Neigti svetimybių vartojimą frazeologizme reikštų smerkti emocingą minčių reiškimą. Juk dažnai tos svetimybės atitikmuo kasdienėje kalboje nėra atitinkamo frazeologizmo adekvatus pakaitalas. Tiesa, kartais svetimybės pakeičiamos bendrinės kalbos žodžiais, pvz., vietoj subata pro pėtnyčią pratenka mėginama sakyti šeštadienis pro penktadienį pratenka. Bet čia jau jaučiamas tokio junginio dirbtinumas. Ir tikro frazeologinio vaizdingumo kol kas čia nėra.

Yra frazeologizmų su svetimybėmis, kurių reikšmę vaizdingai nusakyti bendrinė kalba žodžių ne visada turi, pvz.: ant padelkų sėdėti „gyventi žmonos ūkyje“, į užpečkį sulįsti „būti bailiems“, pečiaus raktai „šeimininkavimas“, ubago kąsniai „dideli snaigių kuokštai“. Stokojant lietuviško pakaitalo tokių frazeologizmų vartojimas pateisinamas.

Daugelį tokių frazeologizmų su svetimybėmis vartojo rašytojai (ypač senesnieji). Frazeologijos žodynas turi padėti skaitytojams suprasti lietuvių literatūros tekstus. Kad būtų galima orientuotis, kur yra tos svetimybės, frazeologizmo lizdo pavadinime duodama svetimybė pažymima kryželiu (×).

Pasitaiko frazeologizmų, kurių vienas dėmuo yra nešvankus žodis, vadinamasis vulgarizmas. Daugelis vulgarizmų greta savo tiesioginės reikšmės dar ir dabar vartojami parodyti jausminį nusiteikimą. Šis atspalvis išlieka ir dar labiau pabrėžiamas frazeologizmo su tokiu vulgarizmu. Visai tikėtina, kad tokiems frazeologizmams kuriantis dabartiniai vulgarizmai buvę normalaus stiliaus žodžiai. Juk ir dabar kai kuriose tarmėse tų žodžių vulgarumo nejuntama. Vulgarizmai bendrinėje kalboje paprastai nevartojami, bet frazeologizmai be jų neišsiverčia.

Lyginant frazeologinius junginius su laisvaisiais junginiais, galima pastebėti, kad tas pats junginys gali būti ir laisvasis, ir frazeologinis, pvz.: dantį skaudėti, galvą iššukuoti, nagus nusvilti, pirštus čiulpti ir kt. Bet kadangi junginiai kaip ir žodžiai išryškina savo reikšmes tik tam tikroje kitų žodžių aplinkoje, tai frazeologinius junginius ir sutampančius su laisvaisiais be jokio vargo galima suvokti kontekste, pvz., perskaičius Jai seniai jau dantį skaudą, kaip tą suknelę nusipirkti iš karto galima suprasti, kad čia kalbama ne apie danties skausmą, o apie rūpestį.

Bet yra ir tokių junginių, kurie negali būti traktuojami kaip laisvieji žodžių junginiai, nes jų dėmenys savo turimomis reikšmėmis vienas prie kito nelimpa, pvz.: skysta gerklė, liežuvį galąsti, per pakaušį eiti, nuo seilės nukristi, žarna veja žarną ir kt.

Tokių iš pažiūros „nenormalių“ junginių kuris nors dėmuo tartum išlaiko ryšį su tiesiogine atitinkamo žodžio reikšme, pvz., koją išnešti reiškia „pabėgti, išsigelbėti“, t. y. duoti kojoms atlikti savo tiesiogines funkcijas. Arba junginys galvą sukti savo reikšmėmis („galvoti; rūpintis; meilintis“) yra susijęs su perkeltinėmis žodžio galva reikšmėmis („protas, atmintis“ ir pan.) Apžvelgus frazeologinius junginius, kurių vienas dėmuo yra žmogaus psichinės ar fizinės veiklos įvardijimas arba kūno dalies pavadinimas, galima konstatuoti tokius dėsningumus – ir junginių reikšmė turi daugiau ar mažiau kokią nors sąsają su tos kūno dalies atliekamos funkcijos pavadinimu: akis – su matymu, ausis – su girdėjimu, gerklė – su šaukimu ar svaigalų gėrimu, liežuvis – su kalbėjimu (plepėjimu, šmeižimu, iškalba, šnekumu, erzinimu, skundimu ir kt.), pirštas, ranka – su kokiu nors darbu, burna – su kalbėjimu ir valgymu, pilvas – su valgymu, širdis – su įvairiausių jausmų pasireiškimu, kailis, kupra, nugara yra daugelio frazeologizmų, reiškiančių mušimą, dėmuo. Bet frazeologizmai su dėmeniu dantis, lūpa, nosis neturi tokios ryškios reikšmių grupės.

Greta šitų dažniausių reikšmių, išsiskiriančių gausia sinonimija, žinoma, yra ir kitų, labiau nutolusių nuo būdingųjų reikšmių.

Visai kitokie junginiai, kurių dėmenys tarp savęs nesuderinti gramatikos požiūriu, pvz.: visa platos, garu gerti ir kt., arba to derinimo ir negali būti, pvz., nė kam ko.

Pagaliau yra junginių, kurių vienas dėmuo kaip atskiras žodis nevartojamas, o tėra tik frazeologinio junginio sudėtinė dalis, pvz.: diena nemetu, nevydis negirdis, su negrįžta, o kad tavėlės ir kt.

Pastovios sudėties ir vaizdingi yra sakiniai, kuriais nusakoma tam tikra situacija, kartais neįprasta ar tiesiog neįmanoma. Jais įvertinami įvairūs gyvenimo reiškiniai, su ta aptariamąja situacija visai nesisiejantys, pvz.: šuo pripranta kariamas (apie kantrumą), iš tų šiaudų nebus grūdų (pastangos neduos vaisių), bačkoje augintas, pro volę penėtas (žioplas, nesiorientuojantis), ne ta koja išlipo iš lovos (prastos nuotaikos), pelėdos sermėgą apsivilkti (vengti viešumos). Kai kurių tokių sakinių, nuolat vartojamų ir todėl pastovių, kartais tik dalis gali būti pasakoma, pvz., neturėjo boba bėdos sakoma, kai kas neverčiamas imasi sunkaus, varginančio arba beprasmio darbo, nepridedant to posakio pabaigos (nusipirko paršelį). Tai dažniausiai su tautosaka susijusi frazeologija.

Pastovūs yra ir kelių žodžių terminai. Bet iš jų į frazeologiją patenka tik tie, kurie turi frazeologijai būdingų ypatybių, pvz.: gegutės ašarėlės, Dievo karvutė, perkūno oželis. Tai liaudiški objektų pavadinimai, perimti ir specialistų (šiuo atveju botanikos ir zoologijos) ir virtę terminais.

Jausmų įvairovė taip pat nusakoma frazeologiniais junginiais, pvz.: neduok Dieve, pone mylėk (sakoma ko bijant), kad tave šunys, ir čia dabar, dabar ir gana  (nustebimui reikšti), kas tai matė (sakoma piktinantis) ir kt.

Pykčiui reikšti būdingi įvairiausi keiksmai – nuo pikčiausių iki švelniausių, pvz.: po perkūnais, angino kailis, eik į balą.

Frazeologiniai junginiai paprastai pavartojami norint pasakyti savo požiūrį į sakomą dalyką, jį įvertinti. Taigi jiems būdingas modalumas. Bet yra frazeologinių junginių, kuriais specialiai pasakomas modalumas – abejojimas sakomu dalyku, netikrumas, tiesiog nežinojimas, pvz.: dievai žino, arba tikrumas, pvz.: kaip Dieve padėk, kaip gyvai.

Čia nurodomos frazeologinių junginių sandaros, reikšmių ir vartojimo ypatybės bent kiek supažindina FŽ skaitytoją su šiuo įdomiu kalbos reiškiniu ir kai kuriomis svarbiausiomis jo vartosenos bei stiliaus ypatybėmis.