Sinonimų žodynas / Antanas Lyberis. – 2-asis patais. leid. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2002, XIV, 586 p., ISBN 9986-668-32-8; elektroninis variantas, 2015, ISBN 978-609-411-153-2. – lkiis.lki.lt

Leidybą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metų programą.

 

PRATARMĖ ANTRAJAM LEIDIMUI

Prieš 20 metų išėju­sio „Si­no­ni­mų žo­dy­no“ vis la­biau pa­si­gen­da kūry­bi­niai dar­buo­to­jai, kaip tik­ro pa­gal­bi­nin­ko, pa­de­dan­čio ras­ti tikslų žo­dį sa­vo ra­ši­niams. Šio žo­dy­no au­to­rius An­ta­nas Ly­be­ris (1909–1996), dirb­da­mas aka­de­mi­nio Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­no redakcijoje, vi­są lai­ką do­mėjo­si si­no­ni­mi­ja. Maž­daug nuo 1973 me­tų jis ypač at­si­dėjo si­no­ni­mų me­džia­gos rin­ki­mui ir tvar­ky­mui. De­ja, au­to­rius ne­su­tel­kė jau­nų si­no­ni­mi­jos ty­rėjų ir kau­pėjų, to­dėl šiuo me­tu lie­tu­vių lek­si­kog­ra­fai nėra pa­si­ren­gę nau­jam, pla­tes­niam ir grei­tai re­a­li­zuo­ja­mam šios sri­ties dar­bui. To­dėl rei­kia ten­kin­tis ant­ruo­ju to pa­ties žo­dy­no lei­di­mu, to­bu­li­ni­mą ir plėti­mą pa­lie­kant artimiau­siai atei­čiai.

Ta­čiau šio­kius to­kius, la­biau­siai į akį krin­tan­čius ne­tiks­lu­mus, ne­nuo­sek­lu­mus, ne­vie­no­du­mus an­tra­ja­me lei­di­me steng­ta­si pa­ša­lin­ti.

Au­to­riaus bu­vo įdėta į žo­dy­ną ir bent kiek fra­ze­o­lo­giz­mų. Bet jie ne­iškel­ti at­ski­rai abėcėlės tvar­ka kaip žo­džiai. Fra­ze­o­lo­giz­mai yra to pa­ties lek­si­kos lyg­mens reiški­niai kaip ir žo­džiai. To­dėl, pa­tei­kiant abėcėliškai vi­sus žo­dy­ne esan­čius žo­džius, tą pa­tį rei­kia pa­da­ry­ti ir su fra­ze­o­lo­giz­mais.

Di­de­lę da­lį me­džia­gos au­to­riui te­ko rink­ti iš Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­no kar­to­te­kos. Kaip ži­no­ma, dau­ge­lis lie­tu­vių kal­bos žo­džių įvairiose tar­mėse vis ki­taip kir­čiuo­ja­mi. O Si­no­ni­mų žo­dy­ne pa­tei­kia­mas tik vie­nas kir­čia­vi­mo va­rian­tas. Išsi­aiškin­ti, ku­riam iš jų teiktinas pir­mu­mas, ga­li­ma bu­vo tik ra­šant Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­no teks­tą, išnag­ri­nėjus vi­są tu­rimą me­džia­gą. To­dėl da­bar, jau tu­rint vi­są Lietuvių kal­bos žo­dy­no teks­tą, ga­li­ma bu­vo kai ku­riuos kir­čia­vi­mo ne­ly­gu­mus ištai­sy­ti.

Ne vi­sa­da aišku, ku­rį si­no­nimą rei­kia lai­ky­ti pa­grin­di­niu ir jo liz­de pa­teik­ti vi­sus si­no­ni­mus. Au­to­rius ne­re­tai pa­grin­di­niu iške­lia tarptau­ti­nį žo­dį. Šiuo me­tu pri­im­ti­nes­nė at­ro­do to­kia nuo­mo­nė: jei ly­gia­ver­čiai var­to­ja­mi sa­vas ir tarp­tau­ti­nis žo­dis, pir­mu­mas teikiamas sa­vam. Tad ir Si­no­nimų žo­dy­ne jį rei­kėtų lai­ky­ti pa­grin­di­niu. To­dėl te­ko pa­keis­ti kai ku­rių si­no­ni­mų gru­pių ant­rašti­nį žo­dį, pvz.: ata­ką į puo­li­mą, ap­lo­dis­men­tus į plo­ji­mus, fu­run­ku­lą į šun­vo­tę ir kt.

Te­ko pa­tai­si­nėti ir įvai­rius ki­tus skai­ty­to­jų nu­ro­dy­tus trūku­mus. Rei­kia ti­kėtis, kad nau­ji šio žo­dy­no ant­ro­jo lei­di­mo skai­ty­to­jai pateiks pa­sta­bų, ku­rio­mis ga­lės pa­si­nau­do­ti Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to lek­si­ko­lo­gai ir lek­si­kog­ra­fai to­bu­lin­da­mi si­no­ni­mų žo­dy­ną.

Jonas Paulauskas

PRATARMĖ

Prieš keliolika metų (1961) išėjęs pirmasis „Lietuvių kalbos sinonimų žodynas“ yra nedidelės apimties ir pritaikytas daugiau mokyklos reikalams. Čia pateikiamas naujas to paties autoriaus „Sinonimų žodynas“ yra daug platesnis – jį sudaro apie 5200 sinoniminių žodžių grupių (eilių), apimančių per 27000 žodžių bei frazeologizmų. Bet šis žodynas nepretenduoja į išsamų lietuvių kalbos sinonimų rinkinį. Jame nėra detalių sinonimų reikšmės atspalvių aiškinimų, nėra citatų iš grožinės, mokslinės ar kitokios literatūros. Žodžių iliustracijai imami tik trumpi sakiniai ar žodžių junginiai be jų šaltinio nurodymo. Sinoniminių žodžių reikšmę padeda suprasti ne tiek trumpi aiškinimai, kiek pati jų sudarytoji grupė. Daugelio lietuvių kalbos sinonimų specifikos atskleidimas neįmanomas, kol nėra viso akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ ir kol nėra platesnių lietuvių kalbos sinonimijos studijų.

Turėti išsamesnį lietuvių kalbos sinonimų žodyną reikalauja pats gyvenimas, nuolat augantys lietuvių kalbos poreikiai. Sinonimų žodynas šalia gramatikos ir aiškinamųjų žodynų yra vienas iš svarbiausių kalbos kultūros ugdymo priemonių. Jis ypač reikalingas rašytojams, publicistams, vertėjams, laikraštininkams ir visiems tiems, kurie savo darbe nuolat ieško tikslesnio, aiškesnio, vaizdingesnio žodžio.

Sudarant sinonimų žodyną, pirmiausia iškyla tokių problemų, su kuriomis neišvengiamai susiduria kiekvienas sudarinėtojas – tai sinonimų apibrėžimo, jų identifikacijos, grupių sudarymo, klasifikacijos, apibūdinimo, atrankos ir kiti dalykai, kurie sprendžiami gana įvairiai[1]. Tatai matyti iš kai kurių kitų kalbų sinonimų žodynų, į kuriuos dedama gana įvairi semantiniu atžvilgiu medžiaga, pradedant tapačios reikšmės žodžiais ir baigiant neapibrėžtos artimos reikšmės žodžiais. Šiame žodyne sinonimų sąvokos pagrindu yra imamas tradicinis jų supratimas. Sinonimais yra laikomi artimos ar tapačios reikšmės žodžiai, kurie reiškia tapačią sąvoką ir vartojami įvairiems prasminiams atspalviams ar stilistinėms ypatybėms žymėti. Ta pati reiškiamoji sąvoka yra lyg branduolys, apie kurį koncentruojasi visa sinoniminių žodžių grupė, ir yra svarbiausias jų sinonimiškumo kriterijus.

Būdinga sinonimų ypatybė – galėjimas vienas kitą pakeisti kontekste. Ši jų ypatybė yra labai svarbus sinonimiškumo kriterijus, tačiau ne absoliutus. Tarpusavio pakeitimai be žalos kontekstui galimi tik visiškai tapačios reikšmės žodžiams, vadinamiesiems absoliutiesiems sinonimams (vieversys – vyturys, rašyba – ortografija ir kt.). Visiškai negalima pakeisti tų sinonimų, kurie skiriasi junglumu, pavyzdžiui, žodžiai plauti – mazgoti – prausti – trinkti turi bendrą reikšmę – „valyti vandeniu ar skysčiu nešvarumus“. Plauti ar mazgoti galima rankas, indus, drabužius, grindis, bet butelius tik plauna, o ne mazgoja, veidą ar rankas – prausia, galvą – trenka. Šių žodžių vartojimas vietoje vienas kito nėra galimas, nors jie turi bendrą artimą reikšmę. Žodžių pakeičiamumo kriterijus jų sinonimiškumui patikrinti šiame žodyne yra imamas tik kaip pagalbinė, o ne pagrindinė priemonė.

Pagal atliekamas funkcijas sinonimų skiriamos dvi pagrindinės rūšys: 1) ideografiniai (prasminiai) ir 2) stilistiniai sinonimai.

Ideografiniai sinonimai reiškia loginius, prasminius reikšmės atspalvius. Jie gali žymėti skirtingą kurios nors ypatybės gradaciją (didelis – didžiulis – milžiniškas), skirtingo intensyvumo veiksmą ar būseną (pykti – tūžti – siusti), nevienodos apimties sąvoką.

Stilistiniai sinonimai esti dvejopi: 1) žanriniai ir 2) emociniai-ekspresiniai. Pirmieji yra susiję su žodžių vartosena, su jų priklausymu įvairiems kalbos sluoksniams, pavyzdžiui, žodis miškas yra stilistiškai neutralus, o jo sinonimas medė turi tarminį pobūdį; antrieji – susiję su mūsų jausmais bei išgyvenimais, su mūsų išorinio pasaulio vertinimu arba pastangomis vaizdingiau, raiškiau nusakyti savo mintis; pavyzdžiui, žodis galva yra neutralus vertinimo atžvilgiu, o jo sinonimas makaulė turi ryškų menkinamąjį atspalvį. Tačiau sinonimai tik retais atvejais atlieka vieną kurią šių funkcijų. Dauguma jų yra kartu ir ideografiniai, ir stilistiniai, pavyzdžiui, sinonimai – valgyti – kamžloti skiriasi ne tik reikšmės atspalviais, bet ir stilistine funkcija – kamžloti reiškia „daug ir negražiai valgyti“ ir kartu priklauso šnekamajai kalbai.

Be šių dviejų svarbiausių funkcijų, sinonimai atlieka svarbų estetinį vaidmenį kalboje. Jie padeda išvengti nuobodaus tų pačių žodžių kartojimo. A. Vienuolio legendos „Amžinasis smuikininkas“ pirmasis sakinys yra toks: „Kas yra buvęs Kaukaze ir nevažinėjęs Gruzijos Karo keliu, tas, galima sakyti, nėra regėjęs jo gamtos stebuklingųjų grožybių, nėra matęs augalų įvairumo ir kalnų gyventojų margumo“. Vienu atveju rašytojas vartoja žodį regėjęs, kitu – matęs ir išvengia kartojimosi.

Sinonimija yra glaudžiai susijusi su kitu kalbos reiškiniu – polisemija (daugiareikšmiškumu) ir palaiko su ja tam tikrą pusiausvyrą. Mat vienas žodis gali turėti kelias reikšmes, o viena reikšmė gali būti pasakoma keliais žodžiais. Iš esmės polisemija yra teigiamas kalbos reiškinys, nes padeda plėsti žodyninę kalbos sudėtį jau esančių joje žodžių pagrindu. Bet, kita vertus, polisemija kartais kliudo suprasti žodį reikiama reikšme. Čia sinonimija ir padeda išvengti šio trūkumo, pakeičia tokį daugiareikšmį, neaiškų žodį aiškesniu, suprantamesniu. Pavyzdžiui, žodis eilė, būdamas daugiareikšmis, reikalauja turėti sinonimų: reikšmei „vienas po kito einančių daiktų linija“ turime sinonimus virtinė, vora, greta, reikšmei „plokščia masė, gulinti ant kito“ turime sinonimus sluoksnis, klodas; reikšmei „visi kurios nors giminės nariai“ sinonimais eina karta, generacija. Todėl daugiau sinonimų paprastai turi daugiareikšmiai žodžiai ir mažiau – vienareikšmiai žodžiai.

Sinonimijos ir polisemijos santykiai veikia vieni kitus ir yra gana sudėtingi. Sudarant sinonimų žodyną, būtina atsižvelgti į tuos santykius. Sinoniminės žodžių eilės yra sudaromos ne iš sinonimiškai artimų žodžių, paimtų visomis savo reikšmėmis, bet iš sinonimiškai artimų žodžių reikšmių, nes daugiareikšmių žodžių, kurie visomis savo reikšmėmis sutaptų, paprastai kalboje nesti. Daugiareikšmis žodis vienomis savo reikšmėmis gali sueiti į sinoniminius santykius su vienais žodžiais, o kitomis reikšmėmis – su kitais, pavyzdžiui, gurbas viena reikšme yra tvarto, kūtės sinonimas, kita reikšme – pintinės, krepšio sinonimas, trečia – narvo sinonimas. Šiuo atveju turime vadinamąją dalinę sinonimiją (parasemiją).

Kai kurie sinonimų tyrinėtojai žodžių, iš kurių vienas turi pejoratyvinį (menkinamąjį) atspalvį, o kitas jo neturi, nelaiko sinonimais, nors jie ir žymi tą patį daiktą, pavyzdžiui, arklys – kuinas, akys – veizėtuvai nelaikomi sinonimais, bet rodos, kad tai daroma ne visai pagrįstai. Jei sinonimais laikomi žodžiai, iš kurių vienas turi melioratyvinį (giriamąjį) atspalvį (pvz.: arklys – žirgas), tai kodėl negalėtų būti priešingai? Šiame žodyne žodžiai tiek su pejoratyviniu, tiek su melioratyviniu atspalviu yra laikomi sinonimais ir įtraukiami į sinonimų eiles.

Bendrinė lietuvių kalba turi daug raiškos priemonių, joje gausu sinonimų. Svarbiausi jos sinonimų papildymo šaltiniai yra trys: 1) gyvoji liaudies kalba, tarmės, 2) naujų žodžių kūrimasis būdingomis žodžių darybos priemonėmis ir 3) kitų kalbų žodžiai.

Bene gausiausias lietuvių kalbos sinonimų papildymo šaltinis yra gyvoji liaudies kalba, tarmės. Visa, kas yra geriausia tarmėse, liejasi į bendrinę kalbą ir plėtoja ją naujais žodžiais, naujomis raiškos priemonėmis.

Plėtoti kalbos žodyną labai daug padeda žodžių daryba. Antai, įsakymo sąvokai diferencijuojantis, pagal lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius atsiranda tokių artimos reikšmės žodžių: įsakas, priesakas, paliepimas, potvarkis ir kt.

Iš kitų kalbų žodžių, gausinančių lietuvių kalbos sinonimiką, pirmą vietą užima tarptautiniai žodžiai. Daugelis jų tvirtai įėjo į lietuvių kalbą, prisitaikė prie jos dėsnių: procentas – nuošimtis, aktyvus – veiklus, absurdas – nesąmonė ir kt.

Reikia skirti tikruosius sinonimus nuo kontekstinių, t. y. nuo tų artimareikšmių žodžių, kurie atsiranda kalboje dėl situacijos, dėl konteksto. Imkim vieną pavyzdį: „Žiema, užklojus baltais patalais, nukąs jūsų pumpurą žalią“ (Maironis). Čia žodis patalai reikšmę „sniegas“ įgyja tik kontekste ir yra vaizdinga metafora. Metaforų ir kitų kalbos vaizdingumo priemonių skaičius šnekoje yra neribotas, jos nuolat kuriamos iš naujo, ir jų visų aprėpti joks žodynas negali. Tokių žodžių pavartojimo atvejai išeina iš sinonimų žodyno ribų. Sinonimai – tai tie artimareikšmiai žodžiai, kurie suvokiami tam tikro kalbančiojo kolektyvo, tai tos žodžių reikšmės, kurios yra pastovios ir kurios pateikiamos bendruosiuose žodynuose.

Šiame žodyne, be bendrinės lietuvių kalbos žodžių, nevengiama duoti ir rečiau vartojamų tarmybių, šnekamosios kalbos ir senstelėjusių, taip pat naujai atsiradusių ir knyginių žodžių. Tarmių žodžiai dažnai vartojami mūsų rašytojų apibūdinti veikėjams, parodyti jų socialinei padėčiai, perteikti vietos koloritui, o senstelėję žodžiai – perduoti praeities dvasiai. Prie šios rūšies žodžių dedamos stilistinės pažymos rodo sferą, kurioje jie vartojami. Žodyne pateikiama nemaža ir tarptautinių žodžių bei jų lietuviškų atitikmenų, rodančių lietuvių kalbos raiškos priemonių gausumą ir įvairumą.

Į žodyną dedami ir dažniau vartojami variantai bei darybiniai sinonimai: vėsa – vėsis – vėsmė – vėsuma – atvėsis; gėrikas – gėrėjas – gėrovas – gėrūnas; pavakarys – pavakarė – povakaris – apyvakaris – prievakaris; kurnėti – gurnėti; pykdyti – pykinti; išbalti – nubalti ir kt. Šių žodžių reikšmės skirtumus sunku įžiūrėti, o kartais jų iš viso nėra. Jie bendrinėje kalboje dažnai vartojami, norint išvengti kartojimosi arba kalbos ritmikos sumetimais.

Į žodyną nededami seniai iš vartosenos išėję archaizmai (medvišius – medžiotojas, lygus – teismas), siauros tarmybės (lostas – rūšis, gamuoti – norėti), nereikalingi naujadarai (sėdis – seansas) bei neteiktini kalbai vertiniai (lygsvara – pusiausvyra), svetimybės, žargonizmai ir kiti panašūs žodžiai. Tačiau dalis svetimybių, dar dažnai pasitaikančių gyvojoje liaudies kalboje, ypač tautosakoje ir kai kuriuose grožinės literatūros kūriniuose, kur jie yra nepakeičiama stilistinė priemonė, įtraukiama ir į šį žodyną (gryčia – pirkia, bliūdas – dubuo, dūmoti – galvoti ir kt.). Pažyma sv. (=svetimybė) rodo, kad jų vartojimas yra ribotas, kad bendrinėje kalboje jie turi savų lietuviškų atitikmenų.

Šis žodynas kaip ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ yra daugiau visos nacionalinės, o ne bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Autoriui rūpėjo sudėti čia kuo daugiau sinonimų visos nacionalinės lietuvių kalbos mastu. Darant kokią atranką, būtų neišvengiamas tam tikras subjektyvumas, nes bendrinė lietuvių kalba yra dar gana jauna ir nenusistovėjusi (bent leksikos srityje). Pagaliau ir praktikos sumetimais naudinga turėti prieš akis platesnes sinonimų grupes, kur nevengiama net pasyviosios leksikos ir paliekama pačiam skaitytojui pasidaryti reikalingą žodžių atranką.

Medžiaga šiam žodynui imama iš visų svarbiausių lietuvių kalbos žodynų, daugiausia iš akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ (I–XI t.) ir iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1972). Taip pat pasinaudota ir gausia „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteka bei „Lietuvių kalbos atlaso“ I t. (1977) medžiaga.

Žodyną redagavo doc. S. Keinys, tekstą skaitė ir naudingų pastabų bei patarimų pateikė buv. Žodynų sektoriaus vadovas doc. J. Kruopas (miręs 1975.X.17), LTSR MA narys korespondentas K. Ulvydas, moksliniai bendradarbiai K. Gaivenis ir J. Paulauskas. Žodyną recenzavo doc. J. Pikčilingis. Didžiai naudingą darbą atliko leidyklos redaktorė filol. kand. J. Kardelytė. Visiems jiems autorius nuoširdžiai dėkoja.