Sinonimų žodyno sandara

1. Sinonimų žodyną sudaro abėcėliškai išdėstytos pagal antraštinį žodį, vadinamąją dominantę, sinoniminių žodžių grupės. Antraštiniu sinoniminės grupės žodžiu imamas tiksliausiai išreiškiantis bendrąją reikšmę, dažniausiai vartojamas ir neutralus stiliaus atžvilgiu žodis.

2. Kadangi žodžiai dažniausiai turi ne vieną, o keletą ar keliolika reikšmių, tai po dominantės skliausteliuose apibūdinama ta reikšmė, kuri sieja žodžius į vieną sinoniminę grupę. Paskui po brūkšnio duodami kiti žodžiai – sinonimai. Jei kurie iš jų turi ryškesnį reikšmės atspalvį, kitokį junglumą ar ypatingesnę vartoseną, tai vėl trumpai aiškinami skliausteliuose, jų vartosena iliustruojama trumpais sakiniais ar žodžių junginiais. Jei žodis iliustracijoje pavartojamas antraštine forma, tai rašoma tik pirmoji jo raidė su tašku, pvz.: abejonė... (Man kyla a.). Kitais atvejais žodžiai netrumpinami.

3. Sinonimines grupes sudaro vienos gramatinės kategorijos žodžiai, tiek savarankiški (daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai ir kt.), tiek tarnybiniai (jungtukai, prielinksniai ir kt.).

4. Grupės gale už ženklo ^ pateikiami frazeologizmai, turintys tą pačią reikšmę, kaip kiti grupės nariai. Žodžiai, kurie frazeologizmų dėmenyse kaitaliojasi, rašomi skliausteliuose, pvz., liežùviais badýti (plàkti, skal̃bti) (žr. apkalbėti).

5. Vienodai tariami, bet kitos kilmės ar labai nutolusios reikšmės žodžiai (homonimai), arba vienodai rašomi, bet nevienodai tariami žodžiai (homografai) pateikiami atskirais antraštiniais žodžiais su numeriu priekyje, pvz.:

              1 graudùs 4 – liūdnas                1 skóbti (-sta, -o) – rūgti

              2 graudùs 4 – trapus                  2 skõbti (-ia, -ė) – skinti

6. Tas pats antraštinis žodis gali eiti dominante ir kitai sinoniminei grupei, esančiai tame pačiame lizde, arba kaip narys jis gali figūruoti ir kitose sinoniminėse grupėse. Tais atvejais išskiriamos to žodžio reikšmės, kurios žymimos arabiškais skaitmenimis (žr. akinti, aštrus).

7. Išvestiniai žodžiai – būdvardiniai daiktavardžiai (gražumas, platumas) ar prieveiksmiai (gražiai, plačiai), veiksmažodiniai daiktavardžiai, žymintys veiksmą ar veikėją (bėgimas, bėgikas, bėgėjas), taip pat dalyviai, padalyviai ir pusdalyviai, jei nuo pagrindinio žodžio tesiskiria gramatine kategorija, į žodyną paprastai nededami.

8. Priešdėliniai veiksmažodžiai, jei nuo nepriešdėlinės formos tesiskiria priešdėlio reikšme, į žodyną nededami. Ypač gausu šios rūšies veiksmažodžių bėgimo, ėjimo ir kitoms judėjimo sąvokoms reikšti, pvz.: atbėgti, įbėgti, išbėgti ir kt. Tačiau jei priešdėliniai veiksmažodžiai turi kitokių reikšmių kaip nepriešdėliniai, jei jie turi papildomų sinonimų, kurių nėra prie nepriešdėlinės formos, arba įprastesni savo priešdėlinėmis formomis, tai pateikiami žodyne skyrium (žr. mušti, užmušti).

9. Sinonimai savo grupėje vienas nuo kito skiriami kableliais. Tie grupės žodžiai, kurie savo reikšme yra nutolę nuo pirmutinių narių, atskiriami kabliataškiu (žr. aklas). Tuo būdu tikrais sinonimais galima laikyti tik žodžius, atskirtus kableliais.

10. Po kabliataškio tam tikrais atvejais pateikiama ir rūšinio priklausymo žodžių, savo reikšme artimai susijusių su dominante, bet nelaikytinų sinonimais, pavyzdžiui, sinonimų grupės tvartas gale pridėti žodžiai su priesaga -idė, reiškiantys atskiras tvarto rūšis (arklidė, avidė, karvidė ir kt.). Tuo norima parodyti lietuvių kalbos raiškos galimumus. Kartais sinoniminių žodžių grupė šakojasi, sudaro atskirus pogrupius, kurių viduje esantys žodžiai yra artimesnės reikšmės negu priekiniai ar tolesni grupės nariai. Tuo atveju šie pogrupiai žymimi raidėmis a, b, c..., po kurių apibūdinama bendra jų reikšmė (žr. arklys, eiti, kalbėti, mušti, valgyti).

11. Kiekvienas žodis, įeinantis į sinoniminę grupę ar pogrupį, dar pateikiamas pagal abėcėlę ir atskirai antraštiniu žodžiu su strėlės nuoroda į dominantę, kurios lizde įrašytas, pvz.:
ãklinas 3b 1. → pilnas. 2. → sandarus.

Skaitmenys po nuorodinių žodžių žymi dominantės reikšmę, o raidės ar du statiniai brūkšniai – dominantės pogrupį, kur tas antraštinis žodis įdėtas, pvz.: klajùs 4 → klaidus 1, kuĩnas 2 → arklys č), kiū̃tinti → eiti 1 b), lietìnis 2 → apsiaustas ǁ.

12. Sinonimų grupės gale po pažymos Plg. (=palygink) nurodoma toji sinonimų grupė, kuri savo reikšme yra jai artima (žr. botagas).

13. Sinonimai grupėje išdėstomi taip: po dominantės pateikiami dažniausiai vartojami ir stilistiškai neutralūs žodžiai, toliau – žodžiai, turintys kokį nors stilistinį atspalvį, ir gale už ženklo ^ – frazeologizmai.

Prieš morfologinius variantus rašomas jungtukas ir, pvz.: atódrėkis ir atodrėkỹs. Jei tų variantų susidaro ir daugiau, tai prieš juos jungtukas ir nebekartojamas, pvz.: ãpvalkalas ir ãpvalkas, apval̃ktis. Vienų morfologinių variantų, nesiskiriančių jokiais reikšmės atspalviais, grupės nesudarinėjamos.

14. Linksniuojamųjų žodžių antraštinėmis formomis pateikiami vienaskaitos vardininkai (aĩdas, baisùs, jìs, aštuñtas...), o jei žodis neturi vienaskaitos – tai daugiskaitos vardininkai (ãkys, kójos, lùbos, var̃tai...). Prie daugiskaitinių žodžių pridedama pažyma dgs. (=daugiskaitinis).

Prie trečiosios linksniuotės daiktavardžių, skiriant juos nuo pirmosios linksniuotės, dar pridedama kilmininko galūnė, pvz.: akìs (-iẽs). Kilmininko galūnė pridedama ir prie sudaiktavardėjusių įvardžiuotinių būdvardžių, pvz.: jaunóji (-õsios).

15. Giminės pažymėjimas rašomas tik prie trečiosios daiktavardžių linksniuotės ir prie vadinamosios bendrosios giminės žodžių, pvz.: mirtìs (-iẽs) m. (=moteriškosios giminės), padáuža b. (=bendrosios giminės).

Dviejų giminių daiktavardžių ir dalyvių pateikiamos abi giminės, pvz.: mokinỹs, -ė̃, atsidãvęs (-usi).

16. Veiksmažodžių tepateikiama bendraties forma. Bet kai veiksmažodis turi homonimų, kurie skiriasi savo pagrindinėmis formomis, skliausteliuose pridedamos esamojo ir būtojo kartinio laikų formos, pvz.:

              1 siaũsti (-čia, -tė)

              2 siaũsti (-džia, -dė)

17. Kalbos dalies pažymėjimas rašomas prie prieveiksmių, skaitvardžių, įvardžių, jungtukų, ištiktukų, jaustukų, o atskirais atvejais ir prie daiktavardžių bei būdvardžių, kai juos reikia išskirti.

18. Visi antraštiniai žodžiai ir sinoniminės grupės nariai kirčiuojami. Prie antraštinių linksniuojamųjų žodžių pažymimos ir jų kirčiuotės pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" sistemą. Visos gramatinės pažymos rašomos tik prie antraštinių žodžių.

19. Visi antraštiniai žodžiai ir sinoniminės grupės nariai pateikiami pusjuodžiais spaudmenimis, aiškinimai – šviesiais stačiais spaudmenimis, iliustraciniai pavyzdžiai – kursyvu, pažymos – petitu.

20. Dauguma žodyne pateikiamų žodžių vartojami visuose kalbos sluoksniuose ir yra stilistiškai neutralūs. Bet dalis žodžių vartojami tik tam tikroje aplinkoje, dalis jų turi kokį nors stilistinį atspalvį. Žodyne stengiamasi prie žodžių su ryškesniais stilistiniais atspalviais pridėti tam tikrų pažymų, juos apibūdinti.

20.1. Vienos pažymos parodo funkcinį-žanrinį žodžių priklausymą, kitos – emocinį-ekspresinį atspalvį. Štai svarbiausios iš jų:

šnek. – šnekamosios kalbos žodis, jo reikšmė ar posakis, vartojamas kasdieninėje buitinėje kalboje, pasižymintis tam tikru išraiškos laisvumu, raiškumu, hiperboliškumu, kartais net šiurkštumu ar pašaipumu, pvz.: pati šnek., boba šnek.žmona; ėsti šnek., graužti šnek.barti; drožti šnek., mygti šnek.eiti ir kt. Šnekamosios kalbos žodžiai dažnai esti teritorinį slenkstį peržengusios tarmybės, ir tiksliai juos išskirti kartais gana sunku ar net neįmanoma.

knyg. – knyginis, dirbtinis žodis, jo reikšmė ar posakis, plačiau neįsigalėjęs bendrinėje kalboje ir vartojamas daugiau kanceliarinėje, publicistinėje ar mokslinėje kalboje, pvz.: vystyti knyg.plėtoti, lygiažiūris knyg.abejingas ir kt.

psn. – pasenęs, dabar retai tevartojamas žodis, jo reikšmė ar posakis, pvz.: byloti psn.kalbėti, gyvata psn.gyvenimas, raštininkas psn.rašytojas, liaupsė psn.garbė ir kt. Ši pažyma dedama prie istorizmų, t. y. iš apyvartos išėjusių senų daiktų ar sąvokų pavadinimų, pvz.: vyžos, kultuvas, prievaizdas ir kt.

poet. – poetizmas, t. y. žodis, turintis poetinį, pakilų atspalvį, pvz.: aras poet.erelis, goda poet.svajonė, dainius poet. poetas ir kt.

20.2. Emocinį-ekspresinį žodžio atspalvį rodo šios pažymos: menk. (=menkinamasis), niek. (=niekinamasis), juok. (=juokiamasis), iron. (=ironiškas), euf. (=eufemizmas), vulg. (=vulgarizmas). Žodžiai su šiomis pažymomis dažniausiai yra kartu ir šnekamosios kalbos žodžiai.

20.3. Specialių sričių terminu einantis žodis žymimas pažyma spec. (=specialus).

20.4. Žodyne vartojamos ir kai kurios kitos pažymos, atstojančios trumpus aiškinimus: stp. (=stipriau) rodo, kad žodis išreiškia stipresnį kokio nors veiksmo ar būsenos intensyvumo arba daikto ypatybės laipsnį, pvz.: pykti niršti stp., baisus baisingas stp. Priešingos reikšmės pažyma yra slp. (=silpniau), pvz., bildėti bildenti slp. Šalia pažymų menk. ir niek. vartojama priešingos reikšmės pažyma – pgrb. (=pagarbiai), kuri vartojama pagarbumui, mandagumui žymėti, pvz.: mirusysis velionis pgrb.,  mirti atgulti amžino poilsio pgrb.

20.5. Prasminius žodžio atspalvius parodo ir gramatinės pažymos: džn. – žymi dažninį, kartotinį veiksmą; pažyma mom. dedama prie momentinių (akimirkos) veiksmažodžių, žyminčių veiksmo trumpumą, pvz.: blokštelėti mom., žvilgterėti mom. ir kt.

Visų žodyne vartojamų pažymų sąrašas pateiktas S u t r u m p i n i m u o s e.