Sisteminio lietuvių kalbos žodyno įvadas

Abėcėliniame žodyne aprašomasis ir nagrinėjamasis objektas yra atskiri žodžiai. Leksikografai nuosekliai, laikydamiesi vieno metodo, leksikografinėmis priemonėmis atskleidžia kiekvieno žodžio tam tikras ypatybes, kurias buvo iš anksto užsibrėžę pateikti: informaciją apie žodžio formą arba apie jo turinį, t. y. reikšmę.

Sisteminiame žodyne operuojama taip pat žodžiais. Tačiau nagrinėjimo vienetas yra ne žodis, bet reikšmė – žodžio turinys. Reikšmė yra tik išeities taškas, nuo kurio einama prie žodžio kaip tos reikšmės turėtojo. Šių dviejų tipų žodynuose reikšmės aiškinimas ir pati reikšmė susikeičia vietomis. Kartu iš esmės skiriasi ir jų tikslai. Aiškinamasis žodynas pateikia informacijos apie žinomo žodžio reikšmę. O sisteminis žodynas padeda surasti norimai reikšmei reikiamą žodį.

Aiškinamojo žodyno žodžių išdėstymo tvarka yra labai paprasta – abėcėlinė. Ji vartojama sudarant didelę daugybę įvairiausių žodynų. O sisteminiam žodynui reikia pirmiausia sudaryti schemą, ir gana sudėtingą, kad joje galėtų tilpti daugybės žodžių reikšmių sistema, ir gana paprastą, kad ją žodyno vartotojas galėtų suprasti ir pagal ją rasti reikiamą žodį.

Šiai schemai sudaryti ir žodžių reikšmėms po ją išskirstyti gali daug padėti komponentinės analizės metodas, vaisingai naudojamas leksikologijoje[1]. Šio metodo esmę sudaro žodžio reikšmės suskaidymas į tam tikrus reikšminius elementus (komponentus). Aiškinamajame žodyne tais elementais paprastai ir nusakoma žodžio reikšmė: tai bendresnės už aiškinamąjį žodį reikšmės žodžiai (pagrindiniai komponentai) ir aiškinamojo žodžio reikšmę tam tikru būdu ribojantys žodžiai (specifiniai komponentai). Toji aplinkybė, kad dviejų žodžių (ar jų grupių) reikšmės santykiauja tarp savęs, būdamos skirtingo apibendrinimo laipsnio, kai viena yra antrosios sudedamoji dalis, ir yra lemiantis faktorius, leidžiantis sudaryti leksinės semantikos sistemą. Žinoma, nuo šitos semantinės ląstelės iki visos sistemos dar labai toli.

Panagrinėkime porą pavyzdžių. Veiksmažodis šlubuoti reiškia „sunkiai eiti, turint nesveiką ar trumpesnę koją“. Eiti yra veiksmažodžio šlubuoti pagrindinis komponentas. Bet eiti galima ne tik šlubuojant. Įvairiam ėjimui nusakyti vartojami veiksmažodžiai pateikiami ėjimo skyrelyje kaip jo priklausiniai. O kaip rasti veiksmažodį eiti? Žinant, kad eiti reiškia „pėsčiam judėti iš vietos į vietą“, nesunku suprasti, kad judėti yra pagrindinis veiksmažodžio eiti komponentas. Todėl eiti (su visais savo priklausiniais) ir turi būti pateikiamas judėjimo skyriuje greta kitų jo priklausinių.

Veiksmažodį judėti skirstyti į komponentus jau netikslinga, nes tam reikalui turėtų būti imamas dar bendresnės reikšmės veiksmažodis veikti, kuris apima jau didesnę dalį visų veiksmažodžių reikšmių ir pagal jį praktiškai atsekti kokios nors reikšmės veiksmažodį neįmanoma. Taigi, sudarant sisteminio žodyno pagrindinę schemą, reikia išeities tašką nusistatyti pakankamai racionalų, efektyviausiai padedantį siekti užsibrėžto tikslo.

Kitas pavyzdys kiek sudėtingesnis. Panagrinėkime žodžio laužas reikšmių sudedamuosius komponentus. Pirmiausia tai „krūva“, tik ne bet kokia krūva, o „atviroje vietoje sudėtų šakų ar pagalių krūva, kuri uždegta šviečia ir šildo“. Pagrindinis šio žodžio komponentas yra krūva, kuri reiškia „daug vienoje vietoje esančių kokių nors daiktų ar gyvų būtybių“. O žodžio krūva pagrindinis komponentas yra kiekis, šio – erdvė, kurį įjungti į dar didesnio apibendrinimo reikšmės žodžių grupę jau netikslinga.

Bet galima ir pagal kitą komponentą nustatyti atitinkamos žodžio laužas reikšmės vietą sisteminiame žodyne. Kadangi laužas yra „malkų krūva“, o malkos yra „kuras“, prieiname iki energijos šaltinio. Tuo pat būdu nagrinėdami, galime nuo laužo pereiti prie šilumos ir patekti dar į kitą sisteminio žodyno vietą.

Pažvelkime dabar į tą patį reiškinį iš skaitytojo pozicijų. Jeigu jam reikia sužinoti, kaip pavadinti lauke kūrenamą ugnį, jis gali susirasti skyrelį šviesumas (5.2.7.) ir ten ras laužą. Jeigu jis šį reiškinį įsivaizduos kaip krūvą degančių malkų, tai galės ieškoti atitinkamo žodžio erdvės skyriuje (2.5.1.) arba kuro skyrelyje (10.4.10.) ir ten rasti. Mat šiuo atveju sunku pasakyti, kuris iš žodžio laužas reikšmes sudarančių komponentų yra pagrindinis (krūva, šiluma ar malkos), o dar sunkiau tai išsiaiškinti skaitytojui.

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad žodžio reikšmė, būdama sudaryta iš įvairių semantinių požymių, kurie nusakomi atitinkamais žodžiais, taip pat turinčiais savo reikšmes, priklauso leksinės semantikos sistemos įvairiems padaliniams. Pavyzdžiai taip pat rodo leksinės semantikos hierarchinių laiptų sudėtingumą, kuris aiškinamajame žodyne nė iš tolo neatsispindi, nes jam visai nereikalingas. Tuo tarpu sudarinėjant sisteminį žodyną, reikia kiekvieno jame pateikiamo žodžio reikšmes tokiu būdu išnagrinėti ir tik tada nustatyti jų vietas žodyne. Žodžių reikšmių aiškinimai šiame žodyne yra tik pati darbo pradžia, nuo kurios reikia pereiti prie reikšmių grupavimo, jų apibendrinimo. Įvairių žodžių grupių semantinė organizacija apskritai dar labai mažai leksikologų tenagrinėta, o juo labiau tai galima pasakyti apie lietuvių kalbą. Tik A. Gudavičius yra daugiau dirbęs lietuvių kalbos leksinės semantikos klausimais[2]. Tad leksikografams šiuo metu sunku tikėtis didesnės leksikologų paramos.

Žinant tai, neįmanoma išnagrinėti visų į žodyną dedamų žodžių reikšmių taip, kaip čia pateikiamasis žodis laužas (o yra daugybė dar sudėtingesnių žodžių). Todėl žodyne gali pasitaikyti ir įvairių nenuoseklumų, kai kurių žodžių gerai žinomos reikšmės gali būti praleistos.

*

Lietuvių kalbos leksika epizodiškai pradėta sisteminti palyginti seniai. Daugelyje kalbinių darbų galima rasti to sisteminimo pradmenų.

Pirmiausia minėtinas rankraštinis vokiečių ir prūsų kalbų žodynėlio, rasto Elbingo mieste, nuorašas, padarytas apie 1400 metus ir turintis tematiškai sugrupuotus 802 žodžius, daugiausia daiktavardžius.

Lietuvių kalbos žodžių reikšmių sisteminimo užuomazgų randame J. Brodovskio XVIII a. pradžios rankraštiniame vokiečių–lietuvių kalbų žodyne, kur duodami ištisi sąrašai tam tikrų reikšmių žodžių ir žodžių junginių. Nurodysime keletą tokių grupių.

272–273 puslapiuose abėcėliškai išvardijama 170 žolių lietuviškų pavadinimų, tik prie kai kurių nurodomi vokiečių kalbos atitikmenys, o 473–474 p., atvirkščiai, abėcėliškai pateikti vokiški žuvų pavadinimai, prie kai kurių pažymimi jų lietuviški vardai; toliau (475–477 p.) duodami žuvų kūno dalių, žvejojimo įrankių ir kt. pavadinimai.

192–194 p. įvairius medžius reiškiantys žodžiai netgi grupuojami. Pirmiausia duodami vaismedžiai (jų yra 14), toliau eina miško medžiai (50). Jie surašyti ne abėcėliškai, kai kurių iš jų sinonimai pateikiami greta, pvz.: verbų medis, palmių medis, karklas, verba, palmo medis, palmmedis. Toliau duodami medžio dalių pavadinimai ir apskritai įvairūs junginiai su žodžiu medis ar įvairūs besisiejančių veiksmų pavadinimai, pvz.: medžius pakirsti, šaka, lapas, medžio vaisius, obuolių daržas, viršūnė, medžio kirtikas, medis išsprogo, luobas, žievė ir t. t.

342 р. pateikiama dengimo reikšmės žodžių: dangtis, uždanga, dangalas, antvožas, puoddengtė, apsiausti su skleiste, uždengti, užkloti, apdengti, dengti, apdengdinti, užkimšti vandenis šulinių, užvožti ir kt.

415–416 p. randame žodžių, reiškiančių įvairų padalijimą, sudaužymą, atskyrimą, pvz.: sukultas, palūžęs, pagedęs, perplyšti, pertrūkti, sulaužyti, sulaužti, sukulti, perskirti, sutraukti, perplėšti, perrėžti, perriekti, perpjauti, perskelti, suskaldyti ir kt.

347 p. išvardijama, kas gali būti storas, taip pat atitinkamos reikšmės sudurtiniai žodžiai: papūtžandis, storžandis, storgalys, pūčka.

477–478 p. pateikiami linai, jų apdorojimas, apdorojimo įrankiai ir rezultatas.

Taip per visą žodyną galima pririnkti nemažai įvairių semantinių grupių žodžių. Be visų kitų unikalių šio žodyno vertybių, pastangos pateikti daug susistemintos lietuviškų žodžių medžiagos labai pakelia jo vertę.

K. Bogušas, norėdamas parodyti lietuvių kalbos tobulumą, savo studijos „Apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią“ III dalyje[3], naudodamasis K. Sirvydo ir P. Ruigio žodynais, pateikia žodynėlį, kuriame 594 žodžiai suskirstyti atitinkamomis sritimis (abstrakčios sąvokos, amatai, žemės ūkis ir kt.).

Žymiausio XIX a. lietuvių kalbos rankraštinio žodyno autorius A. Juška kai kurių žodžių straipsniuose duoda nemažus žodžių sąrašus, daugiausia sinonimų ar bent artimos reikšmės žodžių. Pavyzdžiui, žodžio sėdėti straipsnyje pateikiami dar šie veiksmažodžiai: klerksoti, snapsoti, zauksoti, keksoti, kiuksoti, kvaksoti, knobsoti, burksoti, rėpsoti, krošėti, kropsoti, tupėti, gurksoti, plerpsoti, gagsosi, kurksoti, plepsoti, plekšoti, papsoti, kraksoti, kioksoti, šepsoti, riogsoti, šmekšoti, gaksoti, repsoti, tokšoti, brūkšoti, smorėti, dyroti, tvyloti. Jais nusakomos įvairios sėdėjimo padėtys. Prie žodžio sąšlava duodamą žodžių sąrašą, sunku pavadinti vien sinonimais: šluoti, nuošlavos, šlamai, žiurkštai, šlamštai, šiukšmė, jaknos, skrandai, šnarpšliai, žiuburgaliai, šakalgaliai, šiugžmos, siurmos, sąšnaigždos, šniūkai, sąnašos, žąslesai, šapgaliai, šiaudgaliai, kiaugždai, šliūkai, šaugždai, šiurkšliai, siukšlos, pakračios.

Šiame šimtmetyje jau ėmė rodytis ir lietuviškai spausdintų šios srities darbų. Minėtinas A. Salio giminystės terminų nagrinėjimas ir norminimas[4]. Savo straipsnyje autorius pateikia lietuvių vartojamus kraujo, arba gimtinės, pusinės, vedybinės, svaininės giminystės pavadinimus ir dalį santuokos terminų. Bet tai yra kartu sistemiškai pateikta ir kruopščiai ištirta nedidelė lietuvių kalbos leksikos atkarpa.

Sisteminių žodynų tipui priklauso taip pat pasikalbėjimų knygelės, leidžiamos turistams ir apimančios tik tam tikrą dalį buitinės leksikos[5]. Autoriai joms medžiagą parenka ir tvarko savo nuožiūra, jų pateikiamos sistemos turi maža bendrybių, nors aptariamos gyvenimo sritys maždaug sutampa.

Lietuvių kalbos leksiką nagrinėjamuosiuose darbuose taip pat kartais yra sisteminių duomenų. J. Palionis, tyrinėdamas XVI–XVII a. lietuvių literatūrinės kalbos leksiką, pateikia 23 liaudinės lietuviškos leksikos tematines grupes, 10 knyginės lietuviškos leksikos (naujadarų) tematinių grupių ir 13 skolintinės leksikos tematinių grupių[6]. Žodžiai kiekvienoje grupėje rašomi abėcėliškai, negrupuojami kokiu nors reikšminiu pagrindu. Taip pat ir pačių grupių pateikimo seka, atrodo, yra atsitiktinė.

A. Sabaliauskas yra nagrinėjęs naminių gyvulių pavadinimus, taip pat įvairių gyvulininkystės sričių terminus baltų kalbose[7], davęs išsamų lietuvių kalbos leksikos mažos dalies sisteminį vaizdą.

Kiekviena mokslo šaka sudaro savo tiriamosios srities objektams pavadinimus – terminus. Tie terminai, patekę į leksikografų rankas, dažniausiai tvarkomi abėcėliškai. Žodynas yra pagalbinė mokymosi priemonė, todėl ir abėcėlinis žodžių pateikimas jame visiškai pagrįstas. Vis dėlto sisteminis kurios nors mokslo srities terminų žodynas glaustai pavaizduotų paties mokslo sistemą, ir paties žodyno paskirtis įgautų didesnį svorį. Pavyzdžiui, „Lietuviškas botanikos žodynas“[8], pateikdamas augalų vardus pagal lotyniškų ir lietuviškų pavadinimų abėcėlę, kartu duoda augalų sistemos lentelę ir tuo smarkiai pakelia šio žodyno vertę. Sisteminimo bruožų turi bent kiek ir „Geografijos žodynas“[9].

A. Lyberio „Sinonimų žodynas“[10] turi nemaža leksikos sisteminimo elementų. Jame formuojami lizdai iš tą pačią ir artimą reikšmę turinčių žodžių. Pavyzdžiui, žodžio arklys lizde pateikiami ir nurodomi įvairūs arklių pavadinimai pagal tam tikras ypatybes: darbinis, jojamas, lengvos bėgsenos, gerai šeriamas, menkas, liesas, senas, rambus, vardai pagal spalvą. Visų tokių pavadinimų sinonimiškumas gali būti ginčijamas, bet toks jų sutelkimas – reikšmingas leksinės semantikos sisteminimo požiūriu.

V. Alekna yra sudaręs „Salomėjos Nėries poezijos dažnumų žodyną“[11]. Jame S. Nėries vartojami daiktavardžiai ir būdvardžiai skirstomi semantinėmis grupėmis. Kadangi S. Nėris jų pavartojo per 3500, tai autoriaus atliktas palyginti didelis sisteminimo darbas.

Daiktavardžius V. Alekna skirsto į dvi grupes: žmogus ir gamta. Žmogaus grupę apima 8 skyriai: 1) įvairūs abstraktai (vidinė būsena, moralinės, fiziologinės savybės, pojūčiai, sugebėjimai, veiksmai, ypatybės ir kt.); 2) kūno dalių pavadinimai, kai kurios fiziologinės savybės, ligos ir medicininiai atributai; 3) religija, mitologija, prietarai, moralė ir kt.; 4) kultūra, menas, mokslas; 5) žmonių (giminystės, visuomeninės padėties, tautybės ir pan.) pavadinimai, tikriniai vardai ir pavardės; 6) buitis (pastatai, jų dalys, technikos gaminiai, dirbiniai ir kt.); 7) kiekybės santykius nusakantys žodžiai; 8) visuomeninės institucijos, santykių sritis.

Gamtos grupę apima 6 skyriai: 1) laiką, trukmę žymintys žodžiai; 2) kosminiai kūnai bei meteorologijos reiškiniai ir pan.; 3) vietų vardai, vietovardžiai; 4) mineralai, metalai, kiti kūnai; 5) gyvūnija; 6) augmenija.

Pagrindiniais savo bruožais skirstymas logiškas, bet nenuoseklumų irgi yra. Kodėl, pavyzdžiui, fiziologinės savybės pateikiamos žmogaus grupės 1 ir 2 skyriuje, kodėl kiekybės santykiai (7 skyrius) ir šiaip santykiai (8 skyrius) priskirti žmogaus grupei?

Padaliniuose žodžiai jau neskirstomi pagal grupių pavadinimuose nurodomas bendrąsias reikšmes, bet pateikiami pagal vartojimo dažnumą. Todėl sisteminimo požiūriu tokio pateikimo vertė sumažėja.

Lietuvos TSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Respublikinė kalbos komisija išleido „Kalbos faktų rinkimo programą“[12], kur spausdinamos 5 dialektologijos anketos leksikos medžiagai rinkti. Greta pateiktų klausimų duodami bendrinės kalbos, taip pat ir įvairių tarmių žodžiai sudaro atitinkamų sričių gana išsamų leksikos rinkinį. 1 anketa apima giminystės, šeimos narių tarpusavio santykius nusakančius žodžius (121 klausimas), 2 anketa – gyvūnų pavadinimus (87), 3 anketa – kūno dalių pavadinimus (219), 4 anketa – augalų pavadinimus (173). 5 anketa sudaryta pagal „Latvių kalbos dialektologijos atlaso medžiagos rinkimo programos“ leksikos skyrių, apimantį įvairių sričių leksiką (300 klausimų).

Keturių pirmųjų anketų pateiktąją leksiką, apimančią 600 klausimų, reikia laikyti mokslinio lietuvių kalbos tarmių leksikos sisteminimo tęsiniu. Šio darbo pradžia yra paskelbta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto „Lietuvių kalbos atlase“[13].

Visi čia nurodyti leksikos sisteminio pateikimo atvejai tėra netiesiogiai susiję su sisteminimu. Autoriai turėjo kitus tikslus, sisteminimą panaudojo tik kaip tinkamiausią metodinį medžiagos pateikimo būdą.

Pastaraisiais metais įvairias lietuvių kalbos leksikos semantines grupes imasi nagrinėti vis daugiau lietuvių kalbininkų[14]. Tiesioginį leksikos sisteminimo darbą yra pradėjęs A. Gudavičius, „Mūsų kalboje“ sistemiškai pateikęs gyvūnų, jų kūno dalių, veiksmų ir kt. pavadinimus[15]. Leksikos semantinių grupių tyrinėjimai populiarėja, todėl galima tikėtis, kad šios srities darbų lyginamasis svoris vis labiau didės.

*

Sisteminiai žodynai plačiajame pasaulyje taip pat nėra tokie populiarūs kaip abėcėliniai žodynai, nors tiek kalbos mokslui, tiek praktikai jie yra labai svarbūs[16]. Bet jų istorija yra gana sena.

Pateiksime kai kurių svarbesniųjų ideografinių žodynų medžiagos klasifikavimo schemas, kad būtų galima akivaizdžiai matyti, kaip jos vis tobulėjo. Tai padaryti mums padės F. Dornzaifas, savo žodyne davęs plačią bibliografiją, kurioje išvardyti įvairių kalbų šios rūšies darbai[17], ir V. Morkovkinas, pateikęs plačią sisteminių žodynų istorinę apžvalgą[18]. Iš tų schemų galima nustatyti tas detales, kurios vienodai traktuojamos bent daugumoje žodynų ir turi būti priimamos be išlygų. Taip pat schemų gretinimas parodys ir silpnąsias jų vietas, kurias reikia labiau pastudijuoti ir nustatyti tikslesnius jų skyrimo kriterijus.

Kadangi klasifikacinės sistemos atspindi tiek mokslo laimėjimus, tiek autorių pasaulėžiūrą, jas vertinant, reikia atsižvelgti į marksistinę metodologiją, norint išlaikyti objektyvumą.

Nuo seniausių laikų prie abėcėlinių žodynų buvo sudarinėjami retesnių, keistesnių žodžių rinkiniai. Kinijoje tarp labai senų knygų, priskiriamų Konfucijui, yra leksikografinis darbas Er-ya, turintis kelis skyrius: greta įvairių sinonimų ir paaiškinimų (tarp jų garsų mėgdžiojimo paaiškinimų) duodami konkrečių daiktų sąrašai: namas ir jo dalys, indai (daugiausia aukų), muzika, dangus, oras, žemė, upės, kalnai, žolės, medžiai, parazitai, žuvys, paukščiai, keturkojai, naminiai gyvuliai.

Indijoje sanskrito kalba rašyti tokie žodynai (Koša) skirti jauniems brahmanams mokytis taisyklingai kalbėti. Garsiausias eilėmis rašytas toks žodynas yra iš II–III m. e. amžiaus Amarakoša (Amaros lobynas). Jo autorius yra indų poetas, gramatikas ir leksikografas Amara Sina. Žodynas turi apie 10 000 žodžių. Jį sudaro trys knygos, skirstomos į skyrius ir sekcijas:

I knyga. I skyrius. 1. dangus, dievai, titanai. 2. dangaus skliautas, atmosfera, planetos, žvaigždės. 3. metų laikai, mėnulio fazės, užtemimai. 4. nusikaltimai, labdarybė, laimė, likimas, charakteris, protas, jausmai, skonis, kvapas, spalva. 5. žodis, kalba, kūrinys. 6. garsas. 7. muzika, šokiai, vaidinimai, šventės. II skyrius. 1. pragaras, tamsybė, gyvatės, nuodai. 2. antgamtinis pasaulis, mirusiųjų vėlės, nelaimė, kančia. 3. jūra, vanduo, salos, upės, laivai, žuvys.

II knyga. I skyrius. žemė, saulė, kraštas, keliai, ilgio matai. II skyrius. miestai, pastatai, butas. III skyrius. kalnai, uolos, šaltiniai, olos, mineralai. IV skyrius. 1. miškai, sodai, medžiai, augalai. 2. įvairūs medžiai. 3. vaistiniai augalai. 4. naudingieji augalai. 5. daržovės, žolės. V skyrius. liūtai ir kiti keturkojai, vabzdžiai, paukščiai, banda. VI skyrius. 1. vyrai, moterys, giminės, valstybė, įstaigos. 2. sveikata, vaistai, ligos, kūno dalys. 3. drabužiai, papuošalai, kvepalai. VII–X skyrius sudaro keturios kastos (žyniai, kariai, žemdirbiai, amatininkai, artistai ir kt.) ir jų narių užsiėmimai.

III knygos visi šeši skyriai teikia informaciją įvairiais gramatikos klausimais.

Graikų žodynams, sudarytiems pagal sąvokų sistemą, pradžią davė Heraklito iš Efezo mokykla. Didžiausias šios srities darbas priklauso gramatikui Pamfilui (I a.). Jį sudarė 95 knygos. Minėtinas išlikęs Atėnų retorikos mokytojo Juliaus Polukso veikalas ,,Onomastikon“, pasirodęs 180 m. Jame leksika suskirstyta į 10 dalių:

1. dievai, jų garbinimo vietos, paveikslai, altoriai, šventyklos, dvasiškiai, pranašai, pranašavimas, pamaldumas, bedievystė, karaliai, namas, laivai, oras, karyba, arkliai ir jodinėjimas, naminiai gyvuliai, žemės ūkis, vežimas, bitės.

2. žmonės, amžiaus pakopos, gimimas, kūno dalys.

3. lytis, giminystė, santuoka, vaikai, draugai, ponai, vergai, bankininkai, geografinė padėtis, kelionė, gedulas, džiaugsmas.

4. švietimas, gramatika, retorika, filosofai, sofistai, poetai ir muzikantai, muzikos instrumentai, šokiai, teatras, astronomija, medicina ir ligos.

5. medžioklė, šunys, medžiojamieji žvėrys, moterų papuošalai, drąsa, baimė,

malda, garbė.

6. pokylis, vynas, maistas, tepalai, pokalbis, pataikūnas.

7. turgus, pirkimas, pardavimas, prekiautojas, prekės, drabužiai, pinigai, amatininkai, įrankiai.

8. teismas, teisėjas, procesas, bausmė, šnipas.

9. administracinis suskirstymas, miestas, viešieji pastatai, vaikų ir suaugusiųjų žaidimai.

10. įvairūs dirbiniai (indai, stalai).

Iš didesnių šios srities darbų Romoje galima paminėti mūsų eros pradžioje gyvenusio Verijaus Flako (Verrius Flaccus) veikalą, sutvarkytą iš dalies abėcėliškai, iš dalies tematiškai. Bet apskritai Romoje daugiau būta tik Polukso ir Pamfilo sekimų.

Ankstyvaisiais viduramžiais didžiulį 20 knygų rinkinį „Etimologijos“ (Origines sive Etymologiae) yra sudaręs Ispanijos vyskupas Izidorius iš Sevilijos. Medžiaga jame pateikiama taip: 1–3 knygos – septyni laisvieji menai; 4. medicina; 5. teisė, laikas; 6. biblinė literatūra, biblinės šventes; 7–8. krikščionių ir pagonių teologija, dievas, angelas, tikintysis, bažnyčia, sektos, poetas, pranašas, burtininkas, pagonių dievai; 9. kalbos, tautos, karalystės, karyba, pilietis, giminystė; 10. abėcėlinis būdvardžių ir daiktavardžių sąrašas; 11. žmogaus, kūno dalys, amžiaus pakopos; 12. gyvuliai; 13. pasaulis ir jo dalys; 14. žemė ir jos dalys; 15. miestai, valstybė; 16. akmenys, žemės, metalai, svoris, masė, monetos; 17. augalai; 18. karas, žaidimai; 19. laivai, pastatai, drabužiai; 20. maistas, namų apyvokos reikmenys, žemdirbystės įrankiai.

Iš nurodytųjų veikalų bendriausių skyrių išvardijimo matyti, kad nors juose medžiaga dėliojama pagal tematinę sistemą, bet aiškios, vientisos, o juo labiau išsamios sistemos juose dar nėra. Tik nuo XVI a. pradeda rastis veikalų, kuriuose dalykinė medžiagos dėstymo sistema darosi nuoseklesnė.

Pirmiausia minėtinas mokyklai skirtas Erazmo Roterdamiečio veikalas „Apie kalbos daiktų ir žodžių dvejopą gausą“ (De duplici copia sermonis rerum et verborum, 1512). Jo vertė tokia didelė, kad šimtmečiu vėliau pasirodžiusi airio Vilhelmo Batėjaus knyga ,,Kalbų vartai, arba labiausiai pritaikytas būdas kalbų grynumui glaustai pažinti“ (B a t e u s  V. Janua linguarum sive modus ad integritatem linguarum compendio cognoscendam maxime accomodatus, 1615) nebuvo išvengusi jo įtakos. O šia knyga sekdamas čekas A. Komenskis yra parašęs savo „Atidarytus kalbų vartus“ (C o m e n i u s  A. Janua linguarum reserata, 1631), kurie buvo verčiami į daugelį Europos ir Azijos kalbų.

A. Komenskis visas sąvokas suskirsto į 7 skyrius. Pirmasis skyrius duodamas dievui, antrasis – įvairiems konkretiems daiktams (augalams, gyviams, žmogui, protui, ligoms ir kt.), trečiasis – tų daiktų ypatybėms, ketvirtasis – mokymui, penktasis – namams, šeštasis – miestui ir kraštui, septintasis – dorybėms.

Dar viduramžiais buvo mėginimų sukurti pasaulinę kalbą remiantis logine visų daiktų klasifikacija. Pirmiausia šioje srityje daug pasidarbavo ispanų filosofas Raimundas Lulus, gyvenęs XIII–XIV a. pradžioje. Jis sudarė originalią septynių koncentrinių ratų sistemą. Kiekvienas ratas apima tam tikras sąvokų grupes. Sukant tuos ratus, gaunamos įvairios sąvokų kombinacijos, Lulaus nuomone, leidžiančios nustatyti tiesą ir apimti visus mąstymo produktus.

Tarptautine kalba XVII a. buvo susidomėjęs Bekonas, Dekartas. Bet praktiškai tos srities bandymų yra pateikęs Dž. Dalgarnas savo knygoje „Ženklų menas, paprastas visuotinis charakteris ir filosofijos kalba“[19]. Jis sudarė tam tikrą ženklų sistemą (reiškiamą raidėmis) sąvokoms nusakyti.

Dž. Dalgarno idėjas toliau tobulino Džonas Vilkinsas, buvęs Kromvelio kancleris, savo veikale „Realios išraiškos ir filosofinės kalbos bandymas“[20]. Visas sąvokas jis skirstė į 6 tipus, o šiuos – į 40 klasių, kurių kiekvieną pažymėjo tam tikru skiemeniu. Prie tų skiemenų jungiant atitinkamas raides, gaunami konkrečios sąvokos pavadinimai. Tokių žodžių Vilkinsas sudarė apie 3000, jų esą pakanka bet kokiai minčiai reikšti.

Apie visuotinę kalbą yra dar rašę Leibnicas ir Volteras. Tačiau praktinių rezultatų visas šis filosofinės kalbos kūrimo laikotarpis nedavė.

Vėliau, ypač naujaisiais amžiais, žodynų, sudarytų pagal sąvokų grupes, vis daugėjo, nes jų reikėjo praktikai – plečiantis kelionėms po svetimus kraštus. Bet savo tobulumu jie ilgą laiką atsiliko nuo XVII a. šios srities darbų.

Žymiausias XIX a. sisteminis žodynas, pralenkiantis savo tobulumu visus ankstesniuosius, yra fizikos profesoriaus P. M. Rožės „Anglų kalbos žodžių ir posakių tezauras“[21], kurį jis rengė beveik 50 metų (pirmas sąsiuvinis pasirodė 1805). Šią knygą autoriaus sūnus ir vaikaitis yra tobulinę ir leidę iki Antrojo pasaulinio karo 76 kartus. O JAV knygų leidykla „Pocket book“ per 25 metus (1946–1970) išspausdino šio žodyno 93 leidimus. Tai veikalas, išlaikęs savo praktinę vertę ir turėjęs didelę įtaką vėlesniems sisteminių žodynų autoriams. Jį sekę kitų Vakarų Europos kalbų svarbiausi žodynai yra T. Robertsono[22], D. Zanderso[23], A. Šlesingo[24]. Šeštą A. Šlesingo žodyno leidimą papildė H. Vėrlė[25]. P. M. Rožės žodyno pavyzdžiu yra sekę ir švedų, vengrų, olandų, norvegų sisteminių žodynų autoriai.

P. M. Rožė sudarė tūkstantį grupių, kuriose pateikė artimos reikšmės žodžius, jungdamas į kelių laipsnių stambesnius, bendresnės reikšmės vienetus. Iš pradžių buvę 6 skyriai su 24 poskyriais išaugo į 8 skyrius su 43 poskyriais. Nauji yra III ir V skyrius, I skyriaus 8 ir 10 poskyriai, VI skyriaus antras poskyris, VII skyriuje yra buvę tik du poskyriai – individuali ir visuomeninė valia, VIII skyriaus poskyriai taip pat iš esmės pertvarkyti:

I. abstraktieji santykiai: 1. būtis, 2. santykiai, 3. kiekybė, 4. tvarka, 5. skaičius, 6. laikas, 7. kitimas, 8. galimumas, 9. priežastingumas, 10. jėga.

II. erdvė: 1. bendrybės, 2. matas, 3. struktūra, forma, 4. judėjimas.

III. fizika: 1. fizika, 2. šiluma, 3. šviesa, 4. elektra ir elektronika, 5. mechanika, 6. fizinės savybės, 7. spalva.

IV. medžiaga: 1. bendrybės, 2. neorganinė medžiaga, 3. organinė medžiaga.

V. išoriniai pojūčiai: 1. bendrybės, 2. lytėjimas, 3. skonis, 4. užuodimas, 5. matymas, 6. girdėjimas.

VI. protas: 1. protiniai gabumai ir procesai, 2. proto būklė, 3. sąvokų perdavimas.

VII. valia: 1. bendrybės, 2. žmogaus būklė, 3. sąmoninga veikla, 4. valdžia, valdymas, 5. sąveika ir atoveiksmis, 6. nuosavybės santykiai.

VIII. emocijos: 1. individualiosios, 2. emocijų sąveika, 3. moralė, 4. religija.

P. M. Rožė sudarė sisteminį žodyną, kurį galima laikyti pirmu moksliniu bandymu logine tvarka pateikti visą kalbos leksiką. Pažymėtina, jog religijos srities žodžiai pirmą kartą sisteminių žodynų istorijoje pateikiami ne pirmoje vietoje, o jausmų grupės gale.

Tačiau autoriaus klasifikacija turi ir silpnų vietų. Be reikalo atskirai pateikiamas pirmojo skyriaus kitimo poskyris ir antrojo skyriaus judėjimo poskyris, nes kitimas irgi yra judėjimo forma, todėl jie bent greta turėtų būti. Erdvė sudaro specialų skyrių, tuo tarpu laikas, būdamas tokio pat abstraktumo, patekęs į pirmąjį skyrių tik atskiru poskyriu. Taigi ne visos artimos reikšmės sąvokos sudėtos į tą patį skyrių, ir atvirkščiai – kai kurios tolimos savo reikšme sąvokos pakliuvo į tą patį skyrių ar poskyrį.

Nors ir labai gražu, kad visa leksika apima lygiai tūkstantį grupių, vis dėlto toji numeracija neturi praktinės reikšmės: pagal ją neįmanoma nustatyti atitinkamos semantikos žodžių grupės.

Iš didesnių XIX a. darbų dar minėtinas Liono universiteto profesoriaus Eli Blano ,,Loginis prancūzų kalbos žodynas“[26], vėliau patobulintas, papildytas ir išėjęs dviem tomais kitu vardu[27]. Pirmąjį tomą sudaro įprastas abėcėlinis žodynas su žodžių reikšmių aiškinimu ir iliustracijomis. Bet kiekvieno žodžio straipsnio gale pateikiama nuoroda į jo vietą sisteminėje klasifikacijoje ir, jei reikia, į enciklopedinę žodyno dalį. Sisteminiai ir enciklopediniai duomenys sudaro šio žodyno antrąjį tomą.

Žodžių klasifikacija šiame žodyne yra hierarchinė ir pradedama nuo vienos sąvokos, nusakomos žodžiu būtis (l'être), kuri skiriama į dvi dalis: begalinė būtis ir ribotoji būtis. Pirmąją dalį sudaro vienas skyrius – dievas, o antrąją – vienas bendrasis [universel) ir 14 – atskirųjų (particulier). Iš jų 3–10 skyriai apima žodžių reikšmes apie žmogų kaip individą (3–6) ir visuomenės narį (7–10), 11, 12 skyriuje pateikiami žmonių vartojamų daiktų vardai, 13, 14 skyriaus turinį sudaro gyvoji gamta, o 15, 16 skyriaus – medžiagos ir jos pasireiškimo formų pavadinimai. Visi šie skyriai toliau skirstomi į 178 skyrelius, kuriuose ir pateikiama atitinkama leksika.

Autoriaus pateiktoji schema religinės pasaulėžiūros akimis yra labai nuosekli: nuo svarbesnių skyrių einama prie paprastesnių (dievas, žmogaus siela ir kūnas, jo kūriniai, visuomeniniai reiškiniai, įrankiai, pagaliau gyvoji ir negyvoji gamta).

Iš šiame šimtmetyje pasirodžiusių sisteminių žodynų pirmiausia minėtinas F. Dornzaifo ,,Vokiečių kalbos leksika pagal daiktų grupes“[28]. Šio žodyno klasifikacijos schema kiek panaši į P. M. Rožės schemą. Tik jis visą leksiką skirsto į 20 skyrių. Tiesa, žodyno įvade šiuos skyrius autorius sugrupuoja į 4 būrius, bet pačiame žodyne jie jau nefigūruoja. Štai toji schema:

I. bendrybės: 1. laikas, 2. erdvė, padėtis erdvėje, forma, 3. dydis, masė, skaičius, laipsnis, 4. būtis, santykiai, priežastingumas.

II. gamta: 5. šviesa, spalva, garsas, temperatūra, svoris, būsena, kvapas, skonis, 6. neorganinis pasaulis, medžiagos, 7. organinis pasaulis, augalai, gyvūnai, žmogus (kūnas), 8. judėjimas.

III. žmogus: 9. norai ir veiksmai, 10. pojūčiai, 11. jausmai, charakteris, 12. mąstymas.

IV. socialiniai santykiai ir kultūra: 13. ženklai, informacija, kalba, 14. literatūra, 15. menas, 16. visuomenė, 17. technika, 18. ekonomika, 19. teisė, moralė, 20. religija, antgamtiškumas.

Kiekvienas skyrius dalijamas į poskyrius, kurių mažiausiai turi 14 skyrius – dvylika, o daugiausia šešioliktas –121. Iš viso yra 906 poskyriai.

Tiek P. M. Rožės, tiek F. Dornzaifo žodyno gale pateikiama abėcėlinė rodyklė su skyrių ir poskyrių numeriais, nurodančiais sistemos vietą, kur atitinkamas žodis pateikiamas.

F. Dornzaifo žodynas yra išsamiausias šio tipo žodynas, apimantis ne tik visą bendrinės vokiečių kalbos leksiką, bet ir gausiai panaudojantis tarminę medžiagą. Žodyno schema, mūsų nuomone, priartėja prie optimalaus tokios schemos varianto, nors joje ir esama nenuoseklumų. Pavyzdžiui, judėjimo skyrius (tiesa, bent kiek apribotas, būtent, judėjimas iš vienos vietos į kitą – Ortsveränderung) atsidūręs gamtos būryje, nors geriau tiktų bendrybių būryje greta laiko ir erdvės skyrių, kuriems vieta šiame žodyne parinkta geriau negu P. M. Rožės schemoje.

E. Blano hierarchinės sistemos sudarymo principų iš esmės laikosi ir Ch. Kasaresas „Ideologiniame ispanų kalbos žodyne“[29]. Jo duodamo sąvokų sisteminio skirstymo išeities taškas yra antonimai – dievas ir pasaulis. Sąvokos, susijusios su dievu ir religija, apima pirmąjį skyrių, o pasauliui tenka visi kiti 37 skyriai. Sąvokas apie pasaulį Ch. Kasaresas pateikia atvirkščia tvarka, lyginant su E. Blano skirstymu. Taigi E. Blano žodynui būdingas nuoseklumas dingsta, bet atsiranda mums priimtino nuoseklumo, paremto moksliniu požiūriu į pasaulį, pradai. Pirmiausia pateikiami skyriai, apimantys neorganinį pasaulį nusakančius žodžius (2–4), toliau eina organinio pasaulio srities žodžiai (5–6). Kiti 32 skyrіаі apima reikšmes apie žmogų (7–27) ir visuomenę (28–38): žmogus kaip gyva būtybė (7–12), žmogus kaip protinga būtybė (13–27); bendravimo išraiškos priemonės (28–29), socialiniai institutai (30–34), darbas (35–38). Šie 38 skyriai žodyne toliau dalijami į 2000 skyrelių, kuriuose ir pateikiami visi žodžiai.

Kruopščiai parengta, išsamiau negu E. Blano detalizuota sistema vis dėlto kai kur neišlaiko kritikos. Pavyzdžiui, žmogui kaip protingai būtybei priskiriamos tokios grupės: 16. santykiai, tvarka, priežastingumas; 17. erdvė; 18. forma; 19. judėjimas; 20. padėtis; 21. laikas; 22. kiekis. Tai vis objektyvūs reiškiniai, egzistuojantys nepriklausomai nuo žmogaus kaip protingos būtybės. Žmogus tik savo protu juos kaip ir daugybę kitų reiškinių suvokia, o suvokęs gali ir nustatyti jų vietą suvokiamųjų reiškinių visumoje kaip sistemoje.

Religijos iškėlimas į pirmą vietą, išskyrus ją iš žmogaus kaip protingos būtybės sukuriamų vaizdinių, žmogaus atskyrimas nuo gyvūnų pasaulio taip pat rodo autoriaus pasaulėžiūros ribotumą.

Naujausia yra R. Haligo ir V. fon Vartburgo parengtoji sistema jų knygoje „Sąvokų sistema kaip leksikografijos pagrindas“[30]. Autoriai norėjo sudaryti tokią sąvokų sistemą, kuri būtų pagrindas bet kurios kalbos leksikai sisteminti. Žodžių reikšmių masė kaip sąvokų išraiška jų šiuo atveju nedomino. Todėl, nors sistema labai detalizuota ir plačios apimties, tą sistemą iliustruojančių žodžių, t.y. sąvokų yra tik apie 7000. Kai kurios sąvokos iliustruojamos ir keliais sinonimais.

Visas sąvokas autoriai iš pradžių sugrupuoja į tris pagrindinius būrius: A. pasaulis, B. žmogus, C. pasaulis ir žmogus. Visi būriai toliau dalijami į 10 skyrių, šie – į 74 poskyrius, o poskyriai – į skyrelius, kai kuriais atvejais turinčius penkias, šešias ar net septynias pakopas. Sąvokų sąrašai pateikiami žemiausios pakopos grupelėse, o ir jose dar dažnai sąvokos grupuojamos pagal kokius nors bendrus bruožus. Sąvokų reikšmė dėl tokio įforminimo suprantama be jokių papildomų paaiškinimų.

Štai kiek detalesnė šio žodyno sąvokų schema:

A. I. dangus ir atmosfera: 1. dangus ir dangaus kūnai, 2. oras ir vėjas.

II. žemė: 1. reljefas, 2. vanduo, 3. dirva ir jos sudėtis, 4. mineralai, 5. metalai.

III. augalai: 1. bendrybės, 2. medžiai, 3. krūmai, 4. javai, 5. daržovės, 6. pašariniai, 7. techniniai, 8. pievų ir miškų augalai, 9. vandens augalai, 10. vaistiniai augalai, 11. dekoratyviniai augalai, 12. šiltnamių ir kambariniai augalai, 13. žalingi augalai (I leidime vandens augalų skyrelio nebuvo, o II leidime neįdėtas egzotinių augalų ir vaisių skyrelis).

IV. gyvūnai: 1. keturkojai, 2. paukščiai, 3. jūrų gyvūnai, 4. žuvys, 5. ropliai, 6. amfibijos, 7. moliuskai, 8. vėžiniai, 9. vabzdžiai, 10. gyvūnų ligos, 11. pasakų gyvūnai.

B. I. žmogus kaip gyva būtybė: 1. lytis, 2. rasė, 3. kūno dalys, 4. organai ir jų funkcijos (I leidime atskirai pateikiami kalbėjimo organai), 5. penki pojūčiai, 6. kūno judėjimas ir padėtis, 7. miegas, 8. sveikata ir ligos, 9. gyvenimas bendrais bruožais, 10. žmogaus kaip gyvos būtybės poreikiai.

II. siela ir protas: 1. bendrybės, protas, išmintis, gabumai, 2. suvokimas, 3. sąmonė, nuovoka, supratimas, 4. atmintis, 5. vaizduotė, 6. mąstymas, 7. jausmai, 8. valia, 9. moralė.

III. žmogus kaip visuomeninė būtybė: 1. visuomeninis gyvenimas: a) visuomenės sandara, b) kalba, c) visuomeniniai ryšiai, 2. žmogus darbe: a) bendrybės, b) žemės ūkis, c) amatai ir profesijos, d) pramonė, e) prekyba ir finansai, f) nuosavybė, g) kambarys, namas, 3. transportas. 4. paštas, telefonas, telegrafas.

IV. socialinė organizacija ir socialiniai institutai: 1. bendruomenė, 2. valstybė, 3. teisė, 4. švietimas, 5. užsienio politika, 6. nacionalinė gynyba, 7. karas, 8. literatūra ir menas, 9. tikėjimas ir religija.

С. I. apriorinės kategorijos: 1. būtis, 2. kokybė ir padėtis, 3. santykiai, tvarka, vertė, 4. skaičius ir kiekis, 5. erdvė, 6. laikas, 7. priežastingumas, 8. judėjimas, 9. kitimas.

II. mokslas ir technika: 1. tikslieji ir humanitariniai mokslai, 2. technika ir pramonė, paremti mokslu.

Nors ši sąvokų klasifikacija yra rūpestingai parengta ir šiuo metu laikoma tobuliausia[31], vis dėlto tam tikri nenuoseklumai ir čia krinta į akis. Imkime kad ir pagrindinius būrius. Juk žmogus, būdamas pasaulio sudėtinė dalis, bent kaip gyva būtybė neturėjo būti atskirtas nuo gamtos. Taip pat trečiasis būrys, atrodo, suformuotas dirbtinai, nes nedaug ką bendra galima rasti tarp apriorinių kategorijų ir mokslo bei technikos. Įvairių skyrių sudarymo pagrindas taip pat nėra vienodas. Štai gyvūnų klasifikavimas primena mokslinį, zoologijoje priimtą, skirstymą. Tuo tarpu augalų skirstymui pritaikytas daugiau subjektyvus požiūris: atsižvelgiama į tai, kokiam tikslui žmonės juos panaudoja. Amatai ir pramonė pateikiami B būryje, o modernioji industrija – C būryje. O juk vieni iš kitų tiesiogiai išplaukia. Tokio skirstymo negalima pateisinti motyvuojant, kad į B būrį įeina materialinių žmogaus kultūros daiktų pavadinimai, o C būryje žmogus pristatomas kaip galvojanti būtybė. Juk materialiniai kultūros daiktai taip pat yra žmogaus proto veiklos rezultatas. Šį savo sistemos subjektyvumą pripažįsta ir patys autoriai[32].

Pagal šią schemą parengto sisteminio žodyno gale pateikti abėcėlinę rodyklę būtų labai sunku dėl sudėtingos atskirų reikšmių numeracijos.

R. Haligo ir V. fon Vartburgo sudarytoji sąvokų sistema jau turi pasekėjų. Tai J. Halerio parengtas ,,Čekų kalbos sąvokų ir sinonimų žodynas“[33], šio žodyno autorius greta Haligo ir Vartburgo sudėtingos sąvokų numeracijos papildomai vartoja dar ir savąją, skirtą sinoniminėms grupėms, kuri labai padeda žodyno vartotojui orientuotis šioje didžiulėje ir sudėtingoje sistemoje. Pavyzdžiui, miškas ir miško medžiai Haligo ir Vartburgo sistemoje žymimi taip: A. III. b) 2. J. Haleris šiuos žodžius suskirstė į grupes ir jas sunumeravo 301–335 skaitmenimis: mišką reiškiančius žodžius (301–308) atskiria ilgu brūkšniu nuo parką reiškiančių žodžių (309), o lapuočius (310–326), spygliuočius (327–334) ir kai kurią augalinės kilmės medžiagą (335) pateikia dar su papildomomis antraštėmis, taip pat duoda nuorodą į kitų kraštų augalų grupę (651). Be to, kiekvieno skaitmens grupėje duodami žodžiai ar junginiai dar skirstomi į 2–8 grupeles. Žodyno tekste yra daug junginių, vartojamų su iškeliamuoju žodžiu, reikšmių aiškinimų, stilistinių, gramatinių, terminų nuorodų. Štai 302 grupės 1 grupelę apima žodžiai, reiškiantys mišką, kartu duodami mažybiniai, knyginiai, pejoratyviniai, tarminiai, pasenę tos reikšmės žodžiai ir įvairūs junginiai su tais žodžiais. Antrą grupelę sudaro specialūs miškai ir atitinkami miškininkystės terminai: jaunuolynas, kartynas, ištekinis, tamsus miškas, džiunglės. Trečiai grupelei priklauso junginys miškingas kraštas ir jo sinonimai. Ketvirtoje grupelėje – miškingumas ir jo sinonimai. Penktoje grupelėje pateikiami būdvardžiai, o šeštoje – veiksmažodžiai, sudaryti iš anose grupelėse duodamų daiktavardžių. Čia taip pat yra sakinukų, iliustruojančių tų būdvardžių ir veiksmažodžių vartojimą.

Tiek savo turiniu, tiek forma (šriftų, leksikografinių ženklų sistema) žodynas atitinka bendrą čekų leksikografijos aukštą lygį.

Kaip matome iš pateiktų schemų, visa leksika gali būti grupuojama dvejopai.

P. M. Rožės ir F. Dornzaifo žodynuose žodžių skirstymas bent kiek primena gramatinį žodžių skirstymą kalbos dalimis. Išeities taškas jiems yra didesnis skaičius skyrių, kurie toliau smulkinami, vieni daugiau, kiti mažiau, priklausomai nuo tų reikšmių, kurios sudaro atitinkamą skyrių. Žinoma, tie skyriai gali būti ir jungiami į didesnio apibendrinimo padalinius, kaip ir gramatikoje, pavyzdžiui, yra vardažodžių, nekaitomų kalbos dalių padaliniai. Tačiau tie padaliniai šiuose žodynuose neimami reikšmių sisteminimo pagrindu.

E. Blano, Ch. Kasareso ir R. Haligo bei V. fon Vartburgo žodynų schemos turi ryškesnę hierarchinę išvaizdą, nes sisteminimas jose pradedamas nuo vienos, dviejų ar trijų labai bendrų sąvokų. Toliau reikšmių grupės smulkinamos daugeliu pakopų. Pagaliau smulkiausiajame padalinyje pateikiamos jį sudarančios reikšmės.

Tiek vienas, tiek kitas sisteminimo būdas turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Be galo didelio diapazono reikšmių grupių sudarymas praktikos sumetimais nėra tikslingas, nes labai bendras kurios nors reikšmių grupės pavadinimas nėra tinkamas rodiklis susirasti reikiamam žodžiui. Tačiau daugialaiptis reikšmių grupavimas teigiamai vertintinas, nes tada vienoje grupelėje pateikiama mažiau reikšmių, jos yra artimesnės viena kitai, beveik priartėja prie sinonimų kategorijos. Vis dėlto tokios grupelės turi būti pakankamai apibrėžtos, kad žodyno vartotojas galėtų aiškiai matyti skirstymo pagrindą ir greitai rasti jam reikalingą vietą.

Taigi siūlosi išvada, kad praktiška leksikos sistemos schema turi sudaryti tarpinį tų dviejų schemų tipų variantą.

Sisteminių žodynų autoriai nenurodo tos laboratorijos, kurios reikėjo galutinai sudarant pateikiamąsias sistemų schemas. Nebent kai kurie įžangose pasiskundė ilgus metus dirbę ir vis tobulinę savo schemas. Skaitytojai tik gauna galutinius rezultatus – žodynus. Tačiau galima suprasti, kad autoriai rėmėsi tiek to laiko mokslo pasiekimais, tiek gyvenimiška patirtimi, tiek savo pasaulėžiūros principais.

Iš visų sisteminių žodynų autorių išsiskiria tarybinio kalbininko J. Karaulovo darbas „Bendroji ir rusų ideografija“[34], kuriame pateikiamas teorinis sisteminio žodyno sudarymo pagrindas, parodoma, kaip pasireiškia tokiame žodyne leksikos sisteminimo dėsningumai. Kaip priedą prie savo teorinio nagrinėjimo autorius duoda minimalųjį sisteminį žodyną. Antrojoje savo knygos dalyje autorius smulkiai aprašo, kaip iš parinktų ir abėcėliškai surašytų žodžių formuojamas žodynas. Savo eksperimentiniam minimaliajam sisteminiam žodynui jis parinko apie 3000 žodžių remdamasis vartojimo dažnumo principu, tik nepanaudojo prieveiksmių ir tarnybinių kalbos dalių – prielinksnių, jungtukų, dalelyčių, kurių gana daug kalboje vartojama labai dažnai. Autoriaus nuomone, jie kartu su tais 3000 žodžių gali apimti 90–95% bet kokio teksto. O tai jau sudaro pakankamą pagrindą susikalbėti rusiškai.

Knygoje kalbama ne apie kurių nors tų žodžių reikšmių vartojimo dažnumą, bet tiesiog apie žodžių dažnumą. Tik iš žodžių sugrupavimo knygos priede sužinai, kad, pavyzdžiui, žodžio хлеб turima omenyje reikšmė yra ,,javai“, o ne „duona“, kad žodis номер reiškia ir „skaičių“, ir „viešbučio kambarį“.

J. Karaulovas formavo savo žodyną „eidamas iš apačios, nuo žodžio, nuo pradinio žodžių sąrašo, nesilaikydamas apriorinių schemų“ (p. 259). Pirmajame žodyno rengimo etape visi parinktieji žodžiai buvo suskirstyti į keturias dalis abėcėliškai, visai neatsižvelgiant į jų reikšmes. Kiekvienos dalies žodžius paprašyta atskirų asmenų (informantų) suskirstyti į neribotą skaičių branduolių, apimančių visus kiekvienos dalies žodžius, ir pavadinti tą branduolį tinkamiausiu, informanto požiūriu, vardu, nepriklausomai nuo to, ar tas pavadinimas yra duotajame žodžių sąraše. Šio darbo rezultatas – keturi sąrašai apima iš viso 1190 tokių branduolių, susidedančių iš 1–6 žodžių.

Antrajame etape autorius, sudėjęs visus keturis sąrašus, gavo 464 branduolių rinkinį. Tada galutinai atrinko branduolius. Naujai juos pavadindamas ir perskirstydamas pradinį žodžių sąrašą, sukomplektavo 340 minimalių laukų ir pateikė juos knygos priede abėcėlės tvarka.

Toks žodžių pateikimo būdas nėra naujovė žodynų istorijoje. Dar XIX a. viduryje buvo išleistas P. Buasjero „Analoginis prancūzų kalbos žodynas“[35], kur norima pašalinti P. M. Rožės žodyno vieną ryškiausių trūkumų: juo palyginti sunku naudotis, nelengva rasti atitinkamą žodį, ypač kad nėra kaip reikiant įsisąmoninta leksikos sistema.

P. Buasjeras savo žodyne pateikia žodžius abėcėline-prasmine tvarka. Jis skirsto žodžius į aktyviuosius ir pasyviuosius. Aktyviaisiais moka naudotis visi. Todėl jis nutarė pasyviuosius žodžius sujungti su aktyviaisiais. Pirmiausia atrinko 2000, jo nuomone, aktyviųjų žodžių. Kiekvieną iš jų laikė centru kitiems artimos reikšmės žodžiams. Tiek centriniai žodžiai, tiek centrinio žodžio lizde esantys žodžiai duodami abėcėlės tvarka. Kartu abėcėliškai pateikiami visi žodyno žodžiai su nuoroda į centrinį žodį.

Pažymėtinas dar F. A. Marčo „Anglų kalbos žodynas“[36], turintis daugiau kaip 200 tūkstančių žodžių, pateiktų abėcėliškai. Tiktai kiekvieno žodžio aiškinimo gale duodama nuoroda į atitinkamą centrinį žodį, kurio lizde pateikiami tam tikros bendros reikšmės žodžiai, išdėstyti kalbos dalimis, o vienos kalbos dalies žodžiai surašyti abėcėliškai. Čia kiekvieno žodžio pateiktas aiškinimas leidžia nustatyti, kuo vienas žodis skiriasi nuo kito, įeinančio į tą pačią grupę.

Minėto E. Blano žodyno I tomas taip pat priskirtinas prie šio tipo sisteminių žodynų.

Grįžtant dar prie J. Karaulovo eksperimento, reikia pasakyti, kad jis ir autorių kolektyvas, dirbdami toliau ta pačia kryptimi, yra gavę originalių rezultatų, kuriuos matome jų parengtame „Rusų kalbos semantiniame žodyne (tezauro nuo sąvokos prie žodžio automatinio sudarymo bandyme)“[37]. Žodyne abėcėlės tvarka sudėta 1564 lizdai sąvokų, apimančių įvairiausias gyvenimo sritis. Tos sąvokos iliustruojamos labai nevienodu skaičiumi žodžių: nuo 1 (бродяжничать) iki 303 (движение). Iš viso iliustravimui panaudota apie 10 000 žodžių (tiksliau būtų sakyti – jų reikšmių).

Darbo originalumą lemia tai, kad jis atliktas elektronine skaičiavimo mašina remiantis kiekvieno žodžio reikšmių kodu, kuris nustatytas pagal rusų kalbos žodynų žodžių reikšmių aiškinimą. Šis žodynas yra tik pirmoji darbo dalis: parodo, kokie žodžiai yra susiję su iškeliamąja sąvoka. Autoriai pripažįsta, kad iškeliamosios sąvokos nėra koncentruotai apibūdinamos. Sąvokų ir reikšmių sąsajos laipsnis neparodytas, nes pateikiamieji sąvokų lizduose žodžiai dedami abėcėliškai. Tačiau savo tematiniu platumu antraštinės sąvokos apibūdinamos išsamiai, nepamirštamos netgi nesvarbios ypatybės. Bet ir dėl to, kaip nurodo autoriai, skaitytojams gali kilti abejonių, kodėl kai kurie žodžiai pateikiami tam tikruose lizduose, pavyzdžiui, krepšinis, futbolas viršininko lizde, lūpa siūti lizde ir pan.

Šis žodynas vien savo originalumu yra įdomus. Mašina sugeba išvardyti visus kokio nors elemento į ją įvestuosius duomenis. Specialistas, atrinkęs tuos duomenis, gali toliau savarankiškai juos grupuoti ir realizuoti sistemos galimybes, pavyzdžiui, formuoti grupes žodžių (reikšmių), turinčių kurį nors vieną požymį.

Galima tikėtis, kad toliau tobulinamas eksperimentas bus labai reikšmingas ateityje rengiant įvairių tipų (tarp jų ir sisteminius) žodynus.

XIX a. išryškėjo ir trečias sisteminių žodynų tipas: tai mokomieji tematiniai žodynai, kurių tikslas atrinkti mokyklai reikalingus žodžius. Tokio žodyno pavyzdžiu galima laikyti Karlo Plioco „Sisteminį žodyną“[38]. Jis pateikia 33 tematines grupes, suskirstytas į pogrupius, kuriuose ir pateikiami žodžių sąrašai, nurodomas jų vartojimas kalboje. Žodyne pateiktas ir abėcėlinis žodžių sąrašas. Žodynas nepretenduoja apimti visą kalbos leksiką. Tai labai svarbus žodynų tipas, padedantis jau mokykloje susipažinti su kalbos leksikos sistema, duodantis įgūdžių ieškoti reikiamai sąvokai nusakyti tikslesnio žodžio ir tuo būdu gausinti aktyvųjį žodžių fondą.

Šio tipo žodynų yra išleista daug, tiek vienkalbių, tiek ir dvikalbių. Juose pateikiamų tematinių grupių skaičius labai įvairus. Ir patys žodynai savo apimtimi ir paskirtimi labai nevienodi. Kai ką iš tos srities darbų rusų kalba verta paminėti.

Rusų kalbos institutas leidžia seriją kraštotyrinių mokomųjų žodynų, skirtų užsieniečiams studentams susipažinti su Tarybų Sąjungos gyvenimu. Pirmasis tos serijos žodynas skirtas Tarybų Sąjungos liaudies švietimui[39]. Antrasis (jau parengtas) šios serijos žodynas apima Tarybų Sąjungos meninę kultūrą. Rengiami tos pat paskirties toponimų, rusiškų pavardžių ir kt. žodynai.

Iš dvikalbių sisteminių žodynų galima nurodyti „Rusų–vokiečių kalbų knygotyros tematinį žodyną“[40]. Jame esama maždaug 6000 terminų ir junginių apie knygų spausdinimą, platinimą, laikymą, propagavimą ir pan., suskirstytų tam tikromis grupėmis su vokiečių kalbos atitikmenimis. Gale dedamos abiejų kalbų abėcėlinės rodyklės. Tokiu žodynu lengva naudotis tiek ieškant atitinkamo termino ar junginio, tiek norint išsiaiškinti kokio termino ar junginio reikšmę. Matyt, ateityje terminologijos žodynai vis daugiau orientuosis į tokį tipą.

*

Vis dėlto manome, jog, šiuo metu rengiant sisteminį žodyną, daug praktiškiau pasinaudoti tomis laiko išmėgintomis daugelio patyrusių leksikografų sudarytomis leksikos sistemos schemomis, negu viską pradėti tuščioje vietoje. Turėdami pavyzdžiu keletą kruopščiai parengtų reikšmių grupavimo sistemų, išsiaiškinę kai kurias silpnąsias jų vietas, galime pamėginti sudaryti savą žodžių reikšmių sisteminio pateikimo schemą.

Toji schema pirmiausia turėtų remtis į materialistinės filosofijos kertinį akmenį: viskas tarpusavyje susiję ir juda erdvės ir laiko požiūriu. Tuo būdu iš karto išryškėja keturi pagrindiniai (aprioriniai) skyriai. Tai judėjimas, erdvė, laikas ir santykiai. Tie skyriai apimtų visą R. Haligo ir V. fon Vartburgo schemos C būrio I skyrių, tik atitinkamai jį pergrupuojant: judėjimui priklausytų ir kitimas, erdvei skaičius, kiekis ir padėtis, santykiams kokybė, priežastingumas. Čia taip pat priklausytų ir B būrio skyrelis, kuriame sutelktos kūno judėjimo reikšmės. Šie skyriai taip pat sutaptų su F. Dornzaifo schemos pirmaisiais skyriais, sujungus tik 2 ir 3 skyrių ir atkėlus iš gamtos skyriaus judėjimo skyrelį.

Šių skyrių mažesniuosiuose padaliniuose būtų pateikiamos atitinkamos reikšmės, iki pat konkrečiausių, kurias šiaip reikėtų iškelti (nuolat kartojant) kituose skyriuose, apimančiuose įvairias tikrovės reiškinius nusakančias reikšmes.

Vadovaujantis materialinio pasaulio objektyviai egzistuojančių įvairių reiškinių ir objektų suvokimu, galima suformuoti du kitus pagrindinius skyrius, kuriuose pateikiamos reikšmės, įeinančios į medžiagos ir pasaulio sąvokas. Medžiagos skyrius apimtų bendrąsias medžiagų ir daiktų ypatybes, kurios suvokiamos pojūčiais (vienu ar keliais) ar tyrimais ir kurios neįeina į jau minėtus pirmuosius keturis skyrius. Tai lietimas, šviesa, garsas, ragavimas, uodimas, apžiūrėjimas, grynumas, junglumas.

F. Dornzaifo klasifikacijoje šioms reikšmėms skiriamas taip pat specialus skyrius (penktasis). Tuo tarpu R. Haligo ir V. fon Vartburgo klasifikacijoje tai pateikiama B būrio žmogaus kaip gyvos būtybės skyriaus penkių pojūčių poskyryje. Mūsų manymu, F. Dornzaifo pasirinktoji schemos vieta yra tinkamesnė. Čia aptariamieji dalykai yra objektyvios tikrovės reiškiniai ir taip jie traktuotini.

Pasaulio skyrius būtų pats didžiausias, nes apimtų visą negyvąją ir gyvąją gamtą, jos konkrečių daiktų ir reiškinių, jų sudedamųjų dalių ir t.t. pavadinimus. Čia taip pat priklausytų ir žmogus kaip gyva būtybė. Tai atitiktų F. Dornzaifo klasifikacijos 6 ir 7 skyrių, o R. Haligo ir V. fon Vartburgo klasifikacijos – visą pasaulio grupę ir žmogaus grupės I skyrių.

Pagaliau galima suformuluoti dar keturis skyrius. Jų pirmasis apimtų reikšmes, kuriomis nusakomas žmogaus vidaus pasaulis, o kiti trys – žmogaus vidaus pasaulio sukurtus reiškinius, t.y. visos kultūros reiškinių pavadinimus. Tai būtų įvairiausi simboliai, visuomenė ir darbas.

Žmogaus vidaus pasaulio skyrius apimtų F. Dornzaifo klasifikacijos 9, 10, 11, 12 skyrių, o pagal R. Haligo ir V. fon Vartburgo klasifikaciją – žmogaus grupės antrąjį skyrių, kuris sutvarkytas tobuliau negu F. Dornzaifo atitinkami skyriai. Simbolių sistema apimtų F. Dornzaifo klasifikacijos 13, 14, 15, dalį 19 (papročius) ir 20 skyrių. R. Haligo ir V. fon Vartburgo schemoje šios srities dalykai yra išdėstyti įvairiuose skyriuose. Visuomenės ir darbo skyriai atitinka anų dviejų schemų daugiau ar mažiau apibrėžtus skyrius. R. Haligo ir V. fon Vartburgo schemoje jos ryškiau diferencijuotos ir preciziškiau nustatytos. Paskutinis darbo skyrius sutaptų ir su Ch. Kasareso schemos paskutiniuoju skyriumi.

Tuo būdu turėtume dešimt pagrindinių skyrių, kurie apimtų reikšmes, nusakančias visus žmogaus suvokiamus reiškinius. Kiekvieno skyriaus vieta schemoje yra gana griežta ir logiškai motyvuota. Pirmųjų keturių skyrių reikšmės savo įvairaus ryškumo komponentais persisunkia į visus kitus skyrius: nieko neįmanoma įsivaizduoti atskirai nuo laiko, judėjimo, erdvės ir tarpusavio santykio su kitais reiškiniais. Tai būtų apibendrintas įvadas į visą leksinės semantikos sistemą.

Patį schemos centrą (penktą ir šeštą skyrius) užima materialinius reiškinius nusakančios reikšmės. Penktasis skyrius čia yra apibendrinantis įvadas į šeštąjį, apimantį visas materialinį pasaulį nusakančias reikšmes. Konkrečių reiškinių reikšmėms visai tinka schemos vidurys – tai tarsi visos schemos svorio centras.

Pirmųjų šešių skyrių reikšmės apima reiškinius, egzistuojančius objektyviai ir nepriklausomai nuo žmogaus.

Žmogus kaip gyvosios gamtos dalis neišsiskiria iš jos. O kaip protinga būtybė užima deramą vietą šioje schemoje: keturi paskutiniai skyriai (7–10) apima žmogų kaip protingą būtybę ir jo veiklą. Iš jų septintasis  apibendrinantis skyrius, apimantis įvairių žmogaus dvasinių jėgų pavadinimus. Tos jėgos taip pat lėmė sukūrimą reiškinių, kurių pavadinimai pateikti 8–10 skyriuose. Schema baigiama skyriumi, apimančiu darbo reikšmes. Darbas yra visuomeniškas reiškinys, sukūręs žmogų, jo psichiką ir protą, kuris suvokia visą materialinį pasaulį ir nematerialinius santykius. Kad ir netiesiogiai darbas apima visa schemą, šiuo kartu iš apačios į viršų, ir tarsi ją sucementuoja.

Visus leksinės semantikos skyrius būtų galima sutraukti į tris būrius: bendrųjų išorinių (realiųjų) ir vidinių (abstrakčiųjų) reikšmių būrius. Schemos pradžioje motyvuotai dedamas bendrasis būrys. Bet schema nesuirtų, jeigu ją pradėtume ir išoriniu būriu, bendrąjį nukėlę į galą. Ypač kad paskutinis vidinio būrio skyrius – darbas – labai glaudžiai siejasi su bendrojo būrio judėjimo skyriumi. Darbas juk irgi yra judėjimas, tik sukonkretintas tikslingu gamybos požymiu.

Šioji schema pateikiama kaip sąrašas, nes leksikografiškai tik tokiu būdu galima pagal ją pateikti visą žodyną. Bet tiksliau būtų tą schemą pavaizduoti apskritimu, kad ir grafiškas vaizdas parodytų visų skyrių sąsają. Detalus tų ryšių nagrinėjimas laukia leksikologų triūso. Leksikografams reikia kol kas pasitenkinti tik tam tikromis ryškesnėmis šios sistemos gairėmis.

 


[1] Кузнецов A. M. О применении метода компонентного анализа в лексике. – В кн.: Синхронно-сопоставительный анализ языков разных систем. М., 1971, с. 257–268.

[2] Гудавичюс А. Опыт семантической типологии (verba videndi в литовском и русском языках). – Kalbotyra, 1971, t. 22(2), p. 21–39.

[3] Bohusz K. O początkach narodu i języka litewskiego... – Warszawa, 1808.

[4] Salys A. Mūsų gentivardžiai. – Gimtoji kalba, 1937, p. 4–6, 20–24,47–49, 75–77.

[5] Stašaitienė V. Rusiškų–lietuviškų pasikalbėjimų knygelė. – V., 1968 (pateikiama 39 grupės); Lõugas V. Estų–lietuvių kalbų pasikalbėjimai. – Talinas, 1971 (44 grupės, kai kurios jų suskirstytos į 62 pogrupius); Mackus V, Lietuviški–vokiški pasikalbėjimai. – V., 1980 (40 grupių);“ Šimkauskienė J. Lietuviški–lenkiški pasikalbėjimai. – V., 1981 (19 grupių su beveik 200 pogrupių); Svecevičius B. Lietuviški–angliški pasikalbėjimai. – V., 1982 (34 grupės, kai kurios jų suskirstytos į 69 pogrupius).

[6] Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. – V. 1967, p. 212–286.

[7] Sabaliauskas A. Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai. – Lietuvių kalbotyros klausimai, 1968, t. 10, p. 101–190; Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos. – Ten pat, 1970, t. 12, p. 7–81.

[8] Lietuviškas botanikos žodynas. / Sudarė Botanikos žodyno komisija. Redagavo J. Dagys. – K., 1938, d. 1.

[9] Agapovas S., Sokolovas S., Tichomirovas D. Geografijos žodynas. – K., 1972.

[10] Lyberis A. Sinonimų žodynas. – V., 1980.

[11] Literatūra ir kalba. – V., 1980, t. 16, p. 167–427.

[12] Kalbos faktų rinkimo programa. – V., 1983.

[13] Lietuvių kalbos atlasas. – V., 1977, t. 1.

[14] Žr. Kudirkienė L. Lietuviai ir latviai apie pyktį ir pykstančius. – Kalbos kultūra, 1975, Nr. 29, p. 61–65; Rosinienė G. Žmogaus sudėjimo, jėgos, sveikatos, amžiaus, veiklumo ir darbštumo apibūdinimas zoonimais. – Kalbotyra, 1978, t. 29(1), p. 41–51.

[15] Gudavičius A. Gyvūnija lietuvių kalboje. Sisteminis žodynėlis. – Mūsų kalba, 1979, Nr. 3, p. 34–53.

[16] Щерба Л. В. Избранные работы по языкознанию и фонетике. – M., 1958, т. 1, с. 77–84.

[17] Dornseiff F. Der deutsche Wortschatz nach Sachgruppen. – Berlin und Leipzig, 1934.

[18] Морковкин В. В. Идеографические словари. – M.: Московский университет, 1970.

[19] Dalgarno G. d'Aberdeen. Ars signorum, vulgo character universalis et Lingua philosophica. – Oxford, 1661.

[20] Wіlkins J. An Essay towards a Real Character and a Philosophical Language. – London, 1668.

[21] Roget P. M. Thesaurus of English Words and Phrases. – London, 1852.

[22] Robertson T. Dictionnaire idéologique de la langue française. – Paris, 1859.

[23] Sanders D. Deutsche Sprachschatz, geordnet nach Begriffen zur leichten Auffindung und Auswahl des passenden Ausdrucks. – Hamburg, 1873–1877.

[24] Sсhlessing A. Der passende Ausdruck. – Esslingen, 1881.

[25] Schlessing A.–Wehrle H. Deutscher Wortschatz. – Stuttgart, 1927.

[26] Вlanс É. Le Dictionnaire logique de la langue française. – Paris, 1882.

[27] Вlanс É. Dictionnaire universel de la pensét alpabétique, logique et encyclopédique. – Lyon, 1899.

[28] Dornseiff F. Der deutsche Wortschatz nach Sachgruppen. – Berlin und Leipzig, 1934.

[29] Casares J. Diccionario ideológico de la lengua española. – Barcelona, 1942.

[30] Hallig R. und von Wartburg W. Begriffssystem als Grundlage für die Lexikographie. – Berlin, 1952; antras leidimas išėjo 1963 m.

[31] Морковкин В. В. Идеографические словари. – M., 1970, c. 35; Степанов Ю. С. Основы общего языкознания. – M., 1975, с. 50.

[32] Hallіg R. und von Warturg W. Begriffssystem als Grundlage für die Lexikographie. – S. XXII.

[33] Haller J. Český slovnik vĕcný a synonymický. – Praha, 1969–1977, t. 1–3 (ketvirtas tomas dar neišėjęs).

[34] Караулов Ю. H. Общая и русская идеография. – M., 1976.

[35] Boissière P. Dictionnaire analogique de la langue française. – Paris, 1862.

[36] March F. A. Thesaurus Dictionary. – Philadelphia, 1930.

[37] Ю. H. Караулов, В. И. Молчанов, В. А. Афанасьев, Н. В. Михалев. Руссий семантический словарь / Опыт автоматического постоения тезауруса: от понятия к слову. –  М., 1982.

[38] Ploetz K. Vocabulaire sistématique. – Paris, 1847.

[39] Дeнисовa M. А. Лингвострановедческий словарь: народное образование в СССР. – М., 1978.

[40] Якимович Ю. К. Русско-немецкий словарь / тематический по книговедению. – М., 1983.