Pavardžių žodyno svarba ir paskirtis

Pradėti lietuvių antroponimijos tyrinėjimo ir publikavimo darbus verčia visų pirma mokslo poreikiai. Daugelyje pasaulio šalių paskutiniaisiais dešimtmečiais antroponimika smarkiai pažengė į priekį, todėl lietuvių asmenvardžių tyrinėjimų trūkumas jaučiamas vis aiškiau. Lietuvių asmenvardžiai yra viena iš svarbiausių indoeuropiečių antroponimijos dalių, tačiau prideramos vietos indoeuropeistiniuose antroponiminiuose tyrinėjimuose jie kol kas dar neužėmė. Šia prasme, sakysim, lietuvių vietovardžių padėtis yra šiek tiek geresnė. K. Būgos darbai, ankstesnieji bei paskutiniųjų metų tyrinėjimai ir publikacijos, visų pirma „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno“ (V., 1963), „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno“ (I d. – V., 1974; II d. – V., 1976) pasirodymas, lietuvių vietovardžius „įvedė“ į indoeuropeistiką. Dabar rodosi įprasta, kai nuolat girdime kartojant, jog apibendrinamieji indoeuropiečių vietovardžių tyrinėjimai be lietuvių vietų vardų būtų sunkiai įsivaizduojami. Tą patį būtų galima sakyti ir apie lietuvių asmenvardžius. Bet lietuvių vardai bei pavardės yra gerokai mažiau už vietovardžius tyrinėti ir ypač publikuoti, todėl jie negali būti tinkamai respektuojami, nes yra neprieinami. Preliminari pažintis su lietuvių asmenvardžiais leidžia manyti, kad lietuvių antroponimija turi išlaikiusi indoeuropietiškų bruožų ne ką mažiau už vietovardžius. Tai pasakytina pirmiausia apie senuosius dvikamienius asmenvardžius, kurie savo gausumu ir struktūros bei semantikos archaiškumu nenusileidžia senovės germanų, keltų, senovės graikų, senovės indų ir kt. tautų antroponimijai.

Lietuvių antroponimija yra pergyvenusi ilgą ir sudėtingą evoliuciją, be kita ko, ir dėl žymios kitų tautų, ypač slavų antroponimijos įtakos. Ji labai aiškiai ima reikštis tuoj po Lietuvos krikšto (dauguma krikščioniškų vardų yra atėję per slavus) ir ypač sustiprėja vėlesniais šimtmečiais, kai ėmė formuotis lietuvių pavardės. Kaip tik dėl šios įtakos didelė dalis lietuvių pavardžių yra arba slaviškos bei per slavus atėjusios, arba suslavintos (turi slaviškas priesagas, priešdėlius ir pan.). Šia prasme lietuvių asmenvardžiai, svarbiausia pavardės, gali būti įdomūs ir slavų, ypač baltarusių, rusų, lenkų, ukrainų ir kt., antroponimijos tyrinėtojams.

Vadinasi, dėl savo struktūros bei semantikos archaiškumo lietuvių antroponimija, ypač senieji dvikamieniai asmenvardžiai, neabejotinai yra indoeuropiečių antroponimikos objektas. Būdama susijusi su daugelio kitų tautų, visų pirma slavų, asmenvardžiais, lietuvių antroponimija kartu svarbi ir keletu regioninių aspektų. Lietuvių asmenvardžiai yra palikę pėdsakų kai kurių kitų tautų antroponimijoje, tačiau antroponiminis substratas teritorijose į pietus ir rytus nuo šių dienų Lietuvos yra bemaž nenagrinėjamas, nes, be kita ko, stinga mūsų asmenvardžių studijų bei žodynų. Paskelbti asmenvardžiai, svarbiausia, pasidarys prieinami visuomenei, taigi ir visiems lietuvių bei kitų tautų kalbininkams. Nėra abejonės, kad tai žymiai stimuliuos lietuvių antroponimikos augimą. Lietuvių asmenvardžių tyrinėjimai bei kalbiškai apdorotos publikacijos gali nemažai patarnauti ne tik mokslo, bet ir praktikos reikalams. Platus lietuvių asmenvardžių žodynas pirmiausia labai labai reikalingas metrikacijos, pasų skyrių, archyvų, spaudos darbuotojams, istorikams ir kt.